Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gruodžio 8 d.)
Gruodžio 7 d. Romos Šv. Petro bazilikoje įvykusioje konsistorijoje kardinolu buvo paskelbtas Romos Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos arkikunigas koadjutorius Rolandas Makrickas. Šis įvykis sulaukė daug atgarsių Lietuvos spaudoje.
Religijos temų apžvalgininkė Toma Bružaitė visuomeninio transliuotojo naujienų portale lrt.lt išsamiai ir nuosekliai pristato kardinolystės reikšmę katalikybėje, aptaria dabartinio popiežiaus siekį per kardinolų parinkimą iš įvairiausių pasaulio kraštų pabrėžti Katalikų Bažnyčios visuotinumą, įtraukti jos „pakraščius“ į svarbiausių sprendimų priėmimą. Ką reiškia šis paskyrimas Lietuvai? Juk nuo šiol pirmą kartą istorijoje šiai garbingai kolegijai priklausys net trys lietuviai – drauge su Rolandu Makricku ir arkyvyskupai emeritai Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius SJ. Straipsnio autorė pripažįsta, kad „tikintiesiems Lietuvoje tai gali būti pasitikėjimo sustiprinimas ir įkvepiantis pavyzdys, visuomenės atstovams – galimybė stiprinti ryšius su kitais regionais ar su Vatikanu“, tačiau pabrėžia, kad popiežiui renkantis buvo įvertinta ne kilmė, o asmens nuopelnai, atsidavimas ir kompetencijos:
„Svarstant apie įvykio reikšmę šaliai ar Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, galimybes daryti didesnę įtaką ar reikšmingiau prisidėti prie sprendžiamų globalių klausimų, būtina prisiminti, kad tapdamas kardinolu dvasininkas neatstovauja savo šaliai. Panašiai kaip ir paskirti Europos Komisijos komisarai, kurie, nors ir siūlomi šalies, pradėję eiti pareigas atstovauja ne jos interesams, o darbuojasi visos Europos labui. Taip ir kardinolai – jie tampa popiežiaus bendražygiais, pagalbininkais ir pasiuntiniais, kurie rūpinasi visuotinės Bažnyčios reikalais,“ – baigdama savo straipsnį, skelbiamą lrt.lt, apibendrina Toma Bružaitė.
Pirmosiomis gruodžio dienomis skaitytojus pasiekė naujas žurnalo „Kelionė“ numeris. Tarp pagrindinių jo temų – laisvė būti savimi, gebėjimas sustoti kasdienybės tėkmėje ir, pažvelgus į nueitą gyvenimo kelią, atpažinti jame Dievo vedimą. Šioms temoms skirti net keli išsamūs pokalbiai su išskirtinėmis asmenybėmis, kurios atvirai pasakoja apie vis naujas gyvenimo pamokas. Antai garsi menininkė, ilgametė Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė, o šiandien Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė Mažylienė tokiais žodžiais įvardija jos perprastus skirtumus tarp lig tol turėtų pareigų ir diplomatinio darbo:
„Lietuvoje dirbdama su meniniais, kultūriniais projektais laikiausi nuostatos „noriu laimėti“, nerdavausi iš kailio, kaip varžybose kaudavausi iki galo. O diplomatinėje tarnyboje geriau šia nuostatą padėti į šalį, pasitikėti tūkstantmete Bažnyčios, diplomatinių institucijų patirtimi, sutramdyti, nekantrumą. Ši patirtis, kad ne visada ar nebūtinai greitai galima pasiekti pergalę, padeda adekvačiai matyti save – nebe pirmoji ant žirgo su kalaviju šuoliuoji. Dabar turiu šuoliuoti rikiuotėje, kalaviją laikyti makštyje, o jį išsitraukti privalau, kai susiduriu su imperialistine propaganda, tikėjimo ir sąžinės laisvės principų niekinimu,“ – liudijo ambasadorė Sigita Maslauskaitė Mažylienė.
Apie šiandieninių žmonių vienišumą ir bendravimo poreikį pasakoja jauniems suaugusiems skirto klubo „Saltus“ įkūrėja Giedrė Kemėšienė, kuri apmąsčiusi savo gyvenimo patirtis, įvardija darboholizmo Bažnyčioje keliamus pavojus:
„Gebėjimas teikti ir priimti meilę atspindi mūsų panašumą į Kūrėją. Nebematydami to panašumo ar manydami, kad esame neverti, brokuoti, galime pamesti ir santykį su Dievu. Arba sąmoningai šį santykį – kaip bausmę Dievui – atmesti. Darboholizmas Bažnyčioje gali pasireikšti kaip tokio atmetimo įžanga. Gal plušu be saiko, netausoju savo sveikatos, pametu savo asmeninį gyvenimą, nes mėginu užsidirbti Dievo palankumą ir gauti tai, ko trokštu. Nepavykus šiam sandėriui, pyktis ir atsimetimas gali būti labai stiprūs“, – įvardijo Aušros Čebatoriutės pašnekovė Giedrė Kemėšienė.
„Keliavimas manyje išugdė nuolankumą“ – taip pavadintas pokalbis su Aušriu Matoniu – žmogumi, apkeliavusiu visas pasaulio šalis, tačiau gyvenimo prasmės vietą atradusiu atokiame Žemaitijos kaime, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne, kuriame jis nuolat gieda drauge su vienuoliais ir rūpinasi svečių namais „Aušros žvaigždė“:
„Visą gyvenimą nieko nereikalavau, neieškojau, nesiekiau, viskas vyko tarsi savaime, klausant kitų. Nieko neturiu: nei automobilio, nei šeimos, nei būsto. Gaunu minimalų atlyginimą, bet man nieko netrūksta! Esu ir pavalgęs, ir apsirengęs. Visą perteklių kam nors išdalinu, tik svarbu žiūrėti, kad neatiduotum per daug. Tačiau jau atsidūręs Palendriuose, supratau, kad kelionės vis tik buvo tam tikras ieškojimas: Vultum tuum, Domine, requiram (liet. „Ieškosiu Tavo veido, Viešpatie“). O Viešpaties veidą suradau čia pat, Palendriuose“, – liudijo Aušrys Matonis pokalbyje su žurnalo „Kelionė“ redaktore Faustina Elena Andrulyte SF.
Parengė Giedrius Tamaševičius
