Trečiasis advento sekmadienis
KĄ DARYTI?
Mons. Adolfas Grušas
Pasakodamas apie Jono Krikštytojo veiklą evangelistas Lukas kalba apie minią, muitininkus ir kareivius. Ko gero, šios žmonių kategorijos buvo pasirinktos neatsitiktinai, nes pagal visuomenėje vyravusią nuomonę jie buvo laikomi nebepataisomais: minia todėl, kad joje suniveliuojamas žmogaus individualumas, kareiviai – todėl, kad neturi savo nuomonės ir paklūsta tik kito įsakymams, o muitininkai – nes patys pasirinko kolaboranto ir tautos išdaviko kelią. Ir štai tie, „nepataisomi“ žmonės eina pas Joną į dykumą ir užduoda jam klausimą: „Ką mums daryti?“. Apskritai šį klausimą užduoda daugelis: ,,Ką turėčiau daryti? Duokite man mano problemos sprendimą“. Kartais tai tampa užslėptu būdu paprašyti, kad kas nors išspręstų žmogaus problemas, jam pačiam į tai neįsikišant.
Jonas Krikštytojas nepateikia sprendimų, bet kviečia pažvelgti į savo gyvenimą. Atsakymas priklauso nuo to, kas esame, ką turime savyje, kuo gyvename…
Jono žodžiai yra nuginkluojančiai aktualūs. Anot jo, reikia pradėti nuo paprastų dalykų: dalytis maistu ir drabužiais (patarimas miniai), sąžiningai apskaičiuoti mokesčius (nurodymas muitininkams), atlikti savo pareigą, nesinaudojant jėga (pamokymas kareiviams).
Visuomet yra žmonių, galvojančių, jog pokyčiai neįmanomi. Jie yra įsitikinę, kad tam tikros jų gyvenimo situacijos yra kliūtis keistis: „Su šiuo mano darbu tai neįmanoma“… „Kai ši situacija pasikeis, mes apie tai pakalbėsime“ „Jei būčiau jaunesnis, galbūt“… Iš tiesų atsivertimas gali ir turi įvykti įprastame gyvenime. Jonas irgi siūlo ne gyvenimo pasikeitimą, bet gyvenimą keičiantis. Tikri pokyčiai gali atsirasti tik kasdienybėje. Tik Meilė gali padaryti pokyčius įmanomais, tik Meilė gali pilką gyvenimo monotoniją paversti naujomis galimybėmis.
Po to, kai Jonas pateikia šiuos, iš pažiūros banalius pasiūlymus, galima būtų paklausti: ar tai viskas? Taip, Evangelija yra paprasta. „Mylėk ir daryk, ką nori“,- pasakytų šventasis Augustinas. Jonas sako tą patį, nors ir kitais žodžiais: „Mylėk duodamas, o ne reikalaudamas, neatimdamas, neskriausdamas ir neprievartaudamas“.
Įsivaizduoju, kad tą dieną susirinkusieji nustebę žvelgė į Jono veidą ir galvojo: „Ar tai tikrai viskas?“ Galbūt jie įsivaizdavo kažkokius didingus gyvenimo projektus, kaip būna tada, kai sumąstome, jog privalome sau atskleisti egzistencijos prasmę: atsivertimus, kokius nors pastoracinius pasiūlymus…Tuo tarpu čia tiesiog kalbama apie kasdienybės smulkmenas, tačiau atliekamas su džiaugsmu. „Ką turėtume daryti?",- paprasčiausiai, tai, ką jau darome, darykime su didesniu džiaugsmu, nes krikščionybė yra džiaugsmo įsikūnijimas. Būtent kasdienės meilės gestai, paslėpti ir tylūs, gali pažadinti mus iš mieguistos krikščionybės, iš mūsų tuščio ir neįtikinamo dvasingumo, nes mylėti - tai rūpintis žmonių poreikiais. Gyvais mus daro ne įsakymų laikymasis, bet meilė. Jonas neprašo atnašų ir deginamųjų aukų, neprašo kelis kartus papildomai nueiti į šventyklą ir dalyvauti iškilmingose pamaldose, pats, gyvendamas asketišką gyvenimą, nesiūlo ypatingų pasninkų, bet prašo labai žmogiškų dalykų. Jis neprašo to, ką vis dar siūlo tam tikras bažnytinis pamaldumas: liturgijų, novenų, pamaldžių pratybų… Iš tikrųjų tai yra tik priemonės, padedančios įgyti didesnę meilę, kad būtų lengviau dalytis gėrybėmis, reikalingomis gyvenimui.
Miniai, įpratusiai manyti, kad santykis su Dievu išsibaigia šventykloje ir keliomis maldomis, Jonas siūlo dalytis, leisti tikėjimui maitinti gyvenimą, kad būtų išvengta religingumo, kuris sustoja prie bažnyčios slenksčio. Ką aš turiu, o jūs neturite, tuo su jumis dalijuosi: vien šios auksinės taisyklės pakaktų, kad pasikeistų žemės veidas.
Muitininkų, kurie valstybei sumokėjo tam tikrą sumą, kaip mokestį, o paskui nori jį su pelnu atsiimti, Jonas banaliai prašo būti sąžiningais, nereikalauti daugiau, nei nustatyta, nes godumas yra visos korupcijos šaknis. Krikštytojas taip pat neprašo jų atsisakyti savo profesijos, bet gyventi teisingai. Tai ir viskas. Ir vėl kalbame apie teisėtumą, apie sąžiningumą mažuose dalykuose.
Kareivių, kurie yra įpratę naudoti jėgą, Jonas paprasčiausiai prašo, kad jie arogantiškai nesinaudotų savo valdžia. Jis neprašo jų dezertyruoti, nes jų užduotis - užtikrinti laisvę ir tvarką, bet tik prašo atsisakyti smurto ir su niekuo blogai nesielgti.
Jono principas paprastas: pirmiausia žmonės. Atsivertimas gimsta iš mažų poelgių, todėl beprasmiška svajoti apie neįtikėtinus herojiškus pasirinkimus. Jono atsakymas gerai atspindi kasdienybės, kurioje esame pašaukti gyventi, konkretumą. Būti nuoširdžiam, nepersistengti, dalytis yra kelio į šventumą pradžia.
Žmonių tarpe pradeda kilti klausimas: gal Jonas yra laukiamasis Mesijas? Jis būtų galėjęs taip pasakyti, ir žmonės būtų juo patikėję, tačiau jis nelaiko savęs Mesiju. Luko tekste Jono krikštas tampa įžanga į Kristaus krikštą. Jonas krikštija „vandeniu“, tačiau kitas krikštas bus „Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Mes, kaip krikščionys, gimstame vandens krikšte, bet augame ugnyje, ir ši ugnis turi vardą: Jėzus iš Nazareto.
