Artimieji Rytai: krikščionys tarp smurto ir politinio nestabilumo
Praėjusio šimtmečio pradžioje Artimuosiuose Rytuose krikščionys sudarė 20 procentų gyventojų. 2010 m. jų buvo mažiau nei 4%, ir jų vis mažėja. Pavojus, kad krikščionių nebeliks Šventojoje Žemėje, kaip niekad realus. Krikščionys sugyveno su musulmonų mažuma Artimuosiuose Rytuose keturiolika amžių. Nepaisant įvairiais laikotarpiais prasiveržusios nelygybės ir marginalizacijos, arabų pasaulio krikščionys sugebėjo klestėti ir taikiai gyventi su musulmonais. Dabar jų gyvenimas patiria išbandymus. Ypač pastaraisiais metais, plintant radikaliam islamizmui, dviejų šalių - Sirijos ir Irako - nuo senų laikų gyvavę krikščionių bendruomenės naikinamos karų.
Dar 2003 m., Irake prieš amerikiečių invaziją buvo apie pusantro milijono krikščionių, sąlyginai apsaugotų nuo diskriminacijos. Pavyzdžiu, Saddamo Husseino laikais užsienio reikalų ministras Tariq Aziz buvo krikščionis. Dabar manoma, kad krikščionių šalyje liko ne daugiau nei
258.000. Žinoma, tam nemažai įtakos padarė vadinamosios islamo valstybės plitimas, tačiau jau nugriovus Saddamą Husseiną, dar prieš dešimt metų, ėmus byrėti šaliai, ėmė augti sektantiškas smurtas tarp sunitų ir šiitų.
Sirijoje istoriniai ryšiai su krikščionybe tokie stiprūs, kad Maaloula, vietovėje už 50 km nuo Damasko, dar kalbama aramėjiškai, Jėzaus kalba. 1920 m įkūrus Sirijos valstybę, trečdalis gyventojų buvo krikščionys. Dabar šalyje, turinčioje apie 18 milijonų gyventojų, jų liko mažiau nei 900.000. Tai nenustojantis bėgimas, kurį dar labiau paskatino ISIS vykdomos žudynės.
Grėsmė krikščionims Artimuosiuose Rytuose akivaizdi, tačiau norint suprasti jos šaknis, reikia įsigilinti į regiono kontekstą. Sektantiniai susiskaldymai, tikros demokratijos, saugumo, pilietinių teisių nebuvimas – šios problemos liečia beveik visus šio nestabilaus regiono gyventojus, kur religinė tapatybė neatskiriama nuo politinės. Tai, ar esi sunitas, šiitas, krikščionis, alavitas ar jazidas turi ne tik dvasinę, bet ir svarbią socialinę, geografinę ir ekonominę reikšmę. ISIS persekioja ne tik krikščionis ir jazidus, bet ir brolius musulmonus, pavyzdžiui sufijus. Kalbama apie civilizacijų karą. Klausimas, kurį dažnai keliame Vakaruose – ar smurtas ir netolerancija, kurias dažnai matome Islamo pasaulyje, kyla iš paties islamo. Žinoma, tokios teroristinės grupuotės kaip ISIS paima atskiras Korano eilutes, kad paremtų savo vykdomą smurtą. Visus, kurie nepritaria jų ekstremistinei interpretacijai, mato kaip netikinčius, net jei tai ir musulmonai.
Žurnalistė Barbara Serra, dvylika metų dirbanti arabų agentūroje „Al Jazeera“ ir padariusi daugybę interviu, pastebi, kad 90 procentų problemų turi politinį, o ne religinį pamatą. Nedarbas, nusivylimas, neteisingumas ir troškimas atkeršyti yra tikrasis teroristinių grupių variklis. Kuo labiau braška valstybinės institucijos, tuo labiau auga sektantiškumas, baimė ir neapykanta kitam. Graikų melchitų patriarcho Grigaliaus III Lahamo žodžiais, „krikščionių ateičiai Sirijoje grasina ne musulmonai, o chaosas“.
Tad norint užkirsti kelią krikščionių persekiojimui reikia stabilizuoti situaciją vienodai visoms etninėms ir religinėms grupėms. Tikrai stabilią ateitį arabų pasaulyje gali užtikrinti tik patys arabai, kokia bebūtų jų religija. (Fides)
