Pašnekovai: Šventasis Sostas ir Kinijos valdžia
Sergio Centofanti ir Bernd Hagenkord SJ
Pastarojo meto istorijoje, o tiksliau – šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu, buvo užmegzti instituciniai kontaktai su Kinijos valdžia. Buvo pradėti konfidencialūs pokalbiai, kurie iš pradžių nedavė ženklesnių rezultatų. Tačiau Šventasis Sostas buvo pasiryžęs dialogą tęsti, rodydamas pagarbą Kinijos vyriausybei ir, stengdamasis išsklaidyti visus praeities ir dabarties nesusipratimus, jai išaiškinti kokia iš tiesų yra katalikų religija ir ko siekia Šventasis Sostas savo veikla tarptautinėje plotmėje.
Panašiai pasikeitė ir Kinijos komunistų partijos požiūris į Katalikų Bažnyčią. Pradėta matyti skirtumą tarp teorinių pozicijų ir būtinumo palaikyti dialogą. Kinų valdžia, nors ir toliau laikydamasi savo požiūrio į religijų vaidmenį visuomenėje, palaipsniui liovėsi teisinti religijų persekiojimus ir pradėjo rodyti tam tikrą pagarbą tikinčiųjų asmeniniams įsitikinimams. Tiesa, pasikeitimai netolygiai įvyko visoje šalyje.
Popiežius Jonas Paulius II 2001 m. kalbėjo apie dialogo su Kinijos valdžia poreikį: „Niekam ne paslaptis, kad Šventasis Sostas, visos Katalikų Bažnyčios vardu ir, manau, visos žmonijos labui, tikisi, kad bus sukurta dialogo su Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybe erdvė, kurioje, įveikę praeities nesusipratimus, galėsime kartu dirbti kinų tautos ir taikos pasaulyje labui“ (Sveikinimas suvažiavimui, skirtam Matteo Ricci, 2001 spalio 24). Popiežius Benediktas XVI 2007 m. paaiškino, kad dialogu „Katalikų Bažnyčia nesiekia pakeisti valstybės struktūrą ar santvarką, bet nori skelbti žmonėms Kristų“ (Laiškas Bažnyčiai Kinijoje, 4).
Vadinasi, Bažnyčia sau reikalauja teisės ir laisvės skelbti Evangeliją. Politiniai klausimai, siaurąją prasme, nepriklauso jos misijai. Teisingos valstybinės ir socialinės santvarkos kūrimas yra visų politikos užduotis, bet kadangi ji kartu yra žmogiškoji ir moralinė užduotis, Bažnyčia turi pareigą prisidėti savo specifiniu indėliu, proto nuskaistinimu, etiniu ugdymu, pranašišku balsu, o jei reikia ir konstruktyvia kritika.
Laiške Bažnyčiai Kinijoje Benediktas XVI kelis kartus paminėjo, kaip jau buvo ne kartą sakęs ir jo pirmtakas, kad Šventasis Sostas nori dialogo su Kinijos Liaudies Respublikos valdžia. Jis išreiškė viltį, kad „greitai bus nutiesti konkretūs komunikacijos ir bendradarbiavimo kanalai tarp Šventojo Sosto ir Kinijos Liaudies Respublikos“, nes „draugystei reikia kontaktų, dalijimosi jausmais džiaugsme ir liūdesy, reikia solidarumo ir pagalbos“ (4). Tuo pat metu nereikia išleisti iš akių tikėjimo ir ganytojiškos išminties kompaso, o kartu reikia ir nuolankos suvokimo, kad sprendžiami klausimai yra sudėtingi, kad reikia ieškoti sprendimų pašalinant nuolatinio konfliktiškumo būseną su teisėta civiline valdžia (plg. ten pat).
Laikydamasis šios veiklos ir mokymo linijos, popiežius Pranciškus trokšta ir toliau plėtoti dialogą. Jis nori, kad oficialios derybos su Kinijos vyriausybe būtų tęsiamos su apdairiu įžvalgumu, bet taip pat su toliaregiškumu ir nepavargstančiu ryžtu, kurį įkvepia pasitikėjimas Dievu. Tai, tarp kita ko, paaiškina kodėl Šventasis Tėvas ne viena proga yra pasakęs, kad jis trokšta aplankyti didžiąją kinų tautą ir susitikti su Kinijos prezidentu.
