Arkivyskupas Bernardito Auza, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO Arkivyskupas Bernardito Auza, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO 

„Globalios migracijos iššūkis“ ir Šventasis Sostas

Jeilio universitete, kuris yra viena iš elitinių JAV aukštųjų mokyklų, buvo surengta diskusija apie „Globalios migracijos iššūkį“. Pasisakyti buvo pakviesti keli Niujorke reziduojantys Jungtinių Tautų Organizacijoje dirbantys diplomatai, tarp kurių ir arkivyskupas Bernardito Auza, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas.

„Migracija yra sena, kaip žmonija“, – konstatavo arkivyskupas, primindamas, jog kai kurios seniausios ir reikšmingiausios Šventojo Rašto istorijos yra migracijos istorijos. Abraomas su visa šeima paliko chaldėjų Urą dabartiniame Irake, ir persikėlė į Kanaaną. Visa Izraelio gentis dėl bado ir dėl troškimo susivienyti su Juozapu migravo į Egiptą. Vėliau įvyko atvirkštinė migracija — Egzodas, kai išsilaisvinti iš tironijos ir vergovės siekiantys žydai iš Egipto grįžo į Kanaaną. Jau šios istorijos mums nurodo pirmutinius migracijos veiksnius: skurdą ir poreikį, šeimos susivienijimą, tokius žmogaus teisių pažeidimus, kaip pavergimas ir prievarta. Šios patirtys tapo daug kartų Biblijoje pakartotu raginimu būti svetingiems svetimšaliams, atsimenant, kad patys Dievo tautos nariai buvo svetimšaliai svetimoje žemėje.

Ir kitos didžiosios religijos kviečia svetingai priimti svetimšalius ir jais rūpintis. Viename iš šiuo klausimu aiškiausių mokymų Jėzus susitapatina su keleiviu ir svetimšaliu, kurį priglausti reiškia priglausti Jį patį (žr. Mt 25,35).

Keletą amžių prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus žydai ir finikiečiai, graikai ir romėnai pasklido po visą Viduržemio jūros baseiną. Vėliau jų vietoje, žlugus Romos imperijai, apsigyveno barbarai. Kolumbas, Magelanas ir kiti keliautojai atvėrė kelius tautų judėjimui. Jungtines Amerikos Valstijas sukūrė įvairių tautų atstovai  iš Europos, Amerikos, Afrikos ir Azijos kontinentų. Apie kolonizavimo privalumus ir trūkumus galima daug diskutuoti, tačiau neabejotina, kad migracija, savanoriška ir ne, yra pasaulio istorijos dalis ir istoriją kuriantis veiksnys.

Šiandien migracija didesnė nei bet kada anksčiau ir sparčiai auga. 2017 metais persikėlusių asmenų skaičius – 258 milijonai. Deja, virš 68 milijonų asmenų migraciją įtakojo karai, skurdas, žmogaus teisių pažeidimai, taip pat gamtinės katastrofos. Dalis migrantų yra pavergiami, išnaudojami seksualiai ar darbe.

Todėl, apibendrino arkivyskupas Auza, migracija yra vienas iš didžiausių mūsų laikų iššūkių, vienas iš Šventojo Sosto diplomatijos ir popiežiaus Pranciškaus prioritetų. Tačiau kaip Šventasis Sostas vertina migraciją ir kokias rekomendacijas teikia?

Pirmiausia, migracija yra natūralus žmogiškas atsakas į krizę ir įgimto laimės, laisvės, geresnio gyvenimo troškimo liudijimas. Antra, Šventasis Sostas tiki tiek teise migruoti, tiek teise nemigruoti. Savanoriška, saugi, tvarkinga ir reguliuojama migracija prisideda prie vystymosi ir kultūrinio turtėjimo. Tačiau teisė nemigruoti yra dar ankstesnė. Ir jos įgyvendinimas reiškia migraciją skatinančių žmonėms nepalankių ar priešiškų veiksnių pašalinimą. Arkivyskupas Auza paminėjo keletą svarbių dokumentų, kaip kad 2016 m. Niujorko deklaracija apie pabėgėlius ir migrantus, kuriuose būtent Šventojo Sosto iniciatyva įrašyti punktai apie teisę nemigruoti.

Trečia, Šventasis Sostas tvirtina, kad turi būti gerbiamos visų migrantų pamatinės žmogaus teisės, nepriklausomai nuo jų statuso. Praktikoje tai reiškia saugią prieigą prie pamatinių paslaugų.

Kalbant apie migracijos problemų sprendimą, Šventasis Sostas kartoja paprastą ir, rodos, visiems žinomą frazę: globali problema turi būti sprendžiama globaliai. Kitais žodžiais tariant, atsakomybė yra bendra ir reikia ja pasidalinti. Todėl Šventasis Sostas, pripažindamas pavienių valstybių suverenią teisę kurti savo migracijos politikas, žinoma, gerbiant tarptautinius įstatymus ir tarptautinę humanitarinę teisę, labai remia regionines ir tarptautines iniciatyvas migracijos problemoms spręsti, padaryti ją saugia ir tvarkinga.

Arkivyskupas Auza priminė keturis veiksmažodžius, kuriais popiežius Pranciškus išreiškė požiūrį į globalią migraciją: „priimti, apginti, padėti, integruoti“. Priimti saugiai, apginti nuo išnaudojimo ir diskriminacijos, padėti augti žmogiškai ir skatinti prisidėti visuomeniškai, integruoti, kad būtų sumažinta socialinės disharmonijos rizika. Taip pat šalinti priverstinės ir nelegalios migracijos priežastis. Tokia pasidalinta atsakomybė, pabrėžė arkivyskupas,  atsiremia ne į apskaičiavimus, o į gilų bendro žmogiškumo ir žmogaus orumo suvokimą. (RK / Vatican News)

2018 lapkričio 19, 16:37