Centrinė Amerika nuo Jono Pauliaus II iki Pranciškaus
Žvelgiant iš kelių dešimtmečių nuotolio, tą vizitą tikrai galima laikyti vienu sudėtingiausių Jono Pauliaus II vizitų jo ilgo pontifikato metu. Nors tai buvo tarsi „nukryžiavimo kelionė“, kartu tai buvo ganytojiškas triumfas ir konkretus artumo Dievo tautai parodymas. Tuo metu Centrinė Amerika išgyveno didelių išbandymų laikotarpį, kai neapykanta ir kerštas nesirinko aukų. Regionas išgyveno lūžio, esminių pasikeitimų momentą, ypač politikoje. Viskas prasidėjo 1979 m. Nikaragvoje kilus revoliucijai, kuri nusidriekė ir į kitas šalis. 1983 m., kai Centrinės Amerikos šalyse vyravo suirutė dėl konfliktų ir diktatūrų, Meksikos, Panamos, Kolumbijos ir Venesuelos kanceliarijos susibūrė Panamos saloje Kontadora, skatindamos derybas ir norėdamos sustabdyti šalto karo logiką. Jos norėjo pradėti dialogą ir ieškoti sprendimų kaip užbaigti Centrinės Amerikos konfliktus. Kontadora grupė pristatė taikos regionui planą, kurį palaikė JT generalinė asamblėja ir saugumo taryba. Tai buvo pirmas kartas po ilgo laiko, kai regiono vyriausybės ėmėsi bendros iniciatyvos vietiniu lygmeniu išspręsti problemas regione. Po popiežiaus vizito, tų pačių metų rugsėjį, Nikaragvos, Kosta Rikos, Hondūro, Salvadoro ir Gvatemalos vyriausybės pasirašė ketinimų deklaraciją, kuri po kelių metų atvedė prie taikos sutarties pasirašymo Esquipulas.
Tradicinėje kalboje diplomatiniam korpusui, kurią analizuodamas pasaulinę situaciją popiežius Pranciškus sakė metų pradžioje, kalbėta apie problemų gylį, kurios gali susilpninti vyriausybių įtaką ir padidinti branduolines didžiųjų jėgų grėsmes. Popiežius sakė, kad tautų bendruomenę ištiko krizė būtent dėl to, kad vienašalių sprendimų paieška kelia stipresnės pusės dominavimą silpnesniojo atžvilgiu. Daugiašalė sistema silpnėja, tai kelia pasitikėjimo tarptautine politika trūkumą, silpniausių tautų šeimos narių marginalizavimą, pabrėžė popiežius.
Šiame kontekste būtent nesena Lotynų Amerikos istorija gali padėti rasti būdus kaip išspręsti šiandienos konfliktus Nikaragvoje ir Venesueloje, kuriuos citavo popiežius. 1983 m. šalis, priėmusi Joną Paulių II, buvo taikos oazė konfliktų krečiamoje Centrinėje Amerikoje. Tai buvo susidūrimo tarp pasaulio Rytų ir Vakarų laikotarpis. Šiandien ši maža Karibų šalis vėl priima popiežių, gimusį Lotynų Amerikoje, tad laimei pirmasis apaštalinis vizitas netapo šaliai įvykiu, kuris nutinka tik kartą gyvenime.
Per laikotarpį tarp abiejų vizitų visame regione nutiko svarbių įvykių. Šiandien Pranciškus randa atsinaujinusią šalį, kuri deja stovi ant didelių geopolitinių iššūkių, vėl reikalaujančių daugiašalio sprendimo, slenksčio. Geopolitinių santykių ateitis žemyne priklauso nuo to, kaip bus reaguojama į iššūkius. Šis popiežiaus vizitas, stiprus katalizatorius, galintis atverti kelius ir stiprinti naujus gimstančius procesus, kurie nubrėš Lotynų Amerikos likimą, bus neištrinamas įrašas žemyno istorijoje. (DŽ / L‘Osservatore Romano)