Šveicarijos dilema: nepritarti lytinės orientacijos praktikai yra laisvė ar nusikaltimas?
2013 metais baudžiamosios normos išplėtimą inicijavę autoriai ir jo šalininkai mano, kad kritika homoseksualiam ar kitokiam gyvenimo būdui turi būti vertinama lygiai taip pat, kaip kritika rasei. Būti rasistu neturi nieko bendra su minties ar išraiškos laisve.
Šveicarijos evangelikų aljansas paskelbė „Orientacinį dokumentą“, kuriame pažymima, jog jau dabar egzistuojanti homoseksualių asmenų, kurie taip pat gali sudaryti partnerystę, teisinė apsauga yra gera ir pakankama neapykantos pareiškimų arba diskriminacijos jų atžvilgiu sustabdymui ar nubaudimui už tai. Homoseksualių asmenų padėtis Šveicarijoje neblogėjo, greičiau priešingai.
„Turi būti leidžiama ir įmanoma kritikuoti biseksualumo arba bendrą homoseksualumo praktikavimą, nustatyti ribas kai kurioms viešosioms paslaugoms nerizikuojant teisiniu persekiojimu. Pavyzdžiui, vis dar yra gerų motyvų pirmenybę teikti vyrų ir moterų santuokoms, lyginant jas su kitomis partnerysčių formomis, nors tai ir būtų homoseksualių porų diskriminacija. Retai šitokios nuomonės išreiškiamos su neapykanta. Taip ir objektyvi ir pagarbi kritika patenka į juridinio nesaugumo lauką“, – rašoma „Orientaciniame dokumente“, pasak kurio trūksta aiškumo, kaip kriminalinės normos išplėtimas paveiktų kitas pamatines teises: nuomonės ir išraiškos laisvę, Bažnyčių tikėjimą.
Dokumente primenama, jog dalis homoseksualių ir kitos orientacijos asmenų sukūrė komitetą, kuris agituoja už tai, kad nepritarimas homoseksualiam gyvenimo būdui nebūtų sulygintas su rasizmu, prieštarauja kriminalizavimui, nes tai gali būti politizuota ir panaudota politiniams oponentams užtildyti. Pasak minimo komiteto, seksualinėms mažumoms nereikia papildomos specialios apsaugos.
Dokumente priduriama, jog tarptautinė teisė neįpareigoja, priešingai nei rasizmo klausimu, Išplėsti baudžiamąją teisę seksualinės orientacijos klausimu. Baudžiamoji teisė turi užtikrinti laisvą ir taikų piliečių sugyvenimą, gerbiant konstitucijos garantuotas pamatines teises. Gerbiant proporcingumo principą, įstatymų leidėjas turi naudoti baudžiamąją teisę kaip paskutinę priemonę. Pastaroji neturi aprėpti viso be išimties moraliai priekaištingo elgesio, tačiau bausti tik tuos individualius veiksmus, kuriuos įstatymų leidėjas įvertina kaip išskirtinai žalingus visuomenei.
Pasak Šveicarijos evangelikų aljanso tarybos, ji atsiriboja nuo neapykantos skatinimo ir prievartos naudojimo, tačiau dėl rizikos sukelti juridinį nesaugumą ir susiaurinti sąžinės laisvę rekomenduoja balsuoti „prieš“ vasario 9 dienos referendume.
Šveicarijos katalikų vyskupų konferencija pareiškė, jog neketina skelbti atskirų gairių, nes pakanka to, kas jau pasakyta Bažnyčios socialinėje doktrinoje. Jos Sąvade (Kompendiume) pabrėžiamas lygus bet kurių asmens orumas, atmetama diskriminacija, bet tuo pat metu tvirtinama, jog vyro ir moters santuokos ir tos pačios lyties sąjungos nėra tapačios tiek krikščioniškoje, tiek valstybės ir visuomenės perspektyvoje (žr. 228 sk.). Nesunku įžvelgti, jog Šveicarijos katalikų ganytojai nemano, kad toks teiginys savaime yra baustinas neapykantos ir prievartos skatinimas. (RK / VaticanNews)
