Patriarchas Baltramiejus. Religijos vaidmuo nėra antraeilis
„Pastaraisiais dešimtmečiais matėme, jog naujai buvo įvertintas tikėjimo vaidmuo, centrinis asmens gyvenime, asmeniniame ir socialiniame. Deja, religinio fundamentalizmo apraiškos skatina visos religijos apibūdinimą arba net sutapatinimą su skaldymu ir netolerancija“, – sakė ortodoksų patriarchas, pasak kurio, problema yra kitokia.
Pasak Baltramiejaus, religinis atgimimas, jei jis yra autentiškas, visada susijęs su susitaikymu ir solidarumu. Mūsų dienomis religijų patikimumas labai priklauso nuo jų įsipareigojimo taikai tarpreliginiu dialogu ir bendru liudijimu didžiųjų iššūkių akivaizdoje.
Ortodoksų patriarchas pažymėjo, jog religijos turi atsispirti tam, kas ardo socialinę santarvę, kritikuoti pelną kaip absoliutų visos ekonominės veiklos kriterijų, atmesti žmogaus pavergimą vartojimo tironijai, kuri ir vaikus paverčia nepasotinamais vartotojais.
Akivaizdu, jog dabartinės krizės neįmanoma išspręsti remiantis biurokratiniais, technokratiniais ir ekonominiais principais. Sprendimas turi gerbti ir saugoti asmens orumą bei socialinį teisingumą.
Religijos sugeba skatinti pagarbą asmens orumui diegdamos ir puoselėdamos solidarumo dvasią, remdamos svarbias inciatyvas politinėje ir socialinėje sferoje, kuriomis siekiama užtikrinti pamatines laisves. Tikėjimas įkvepia ir stiprina pastangas vardan teisingos ir taikios visuomenės, tampa atrama, kai, rodos, nebėra išeities.
„Be abejonės, religijos negali pakeisti politikos ir jos to nesiekia. Tačiau jos gali įkvėpti pilietinę ir politinę veiklą, žadinti sąmoningumą apie socialinę santarvę, kūrinijos apsaugą, tvarią plėtrą, brolybės kultūros įtvirtinimą. Jos gali atkakliai siūlyti sprendimus, kurie atmeta karą ir prievartą, siekia tolerancijos ir solidarumo. Taika visada yra pareiga. Tai reikalauja vizijos, įsipareigojimo, pastangų ir kantrybės. Taika nėra automatiškas ekonomikos ir kultūros, aukštų gyvenimo standartų ir mokslo bei technologijų pažangos rezultatas“, – priminė patriarchas. Mes niekada anksčiau neturėjome tiek daug mokslinių žinių ir niekada taip nesielgėme destruktyviai aplinkos ir kitų žmonių atžvilgiu. Priešingai, žinių ir informacijos sprogimas gali stiprinti nesidomėjimą kitais, uždarą individualizmą ir daiktų sudievinimą.
Mokslo ir technologijų automatizavimas ir atskyrimas nuo žmogaus gyvybinių poreikių, kartu su globalizmu, ekonomizmu, scientizmu, ekstremaliais eksperimentais su žmogiškąja prigimtimi ir nepagarba ekologiniams parametrams, yra didžiulė grėsmė ne vien solidariai visuomenei, bet ir visai gyvybei žemėje.
Todėl religijų vaidmuo dabartinėje krizėje nėra antraeilis. Pasaulis tikisi tikėjimo žmonių bendro liudijimo. Mūsų pareiga yra remti tarpreliginį dialogą. Teisingai pastebėta, jog „pasaulyje nebus taikos be taikos tarp religijų, o taikos tarp religijų – be tarpreliginio dialogo“. Bendravimas religijas padaro atviras. Jei jos veikia kaip atvirumo jėgos, jos gali paskatinti sekuliarias institucijas ir humanistinius judėjimus suvokti, jog religijos yra brangūs sąjungininkai šventame „laisvės, lygybės ir brolybės“ sklaidos uždavinyje.
Pasak patriarcho Baltramiejaus, Dokumentas apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje yra kompasas, kuris rodo kelią į visuotinę taiką ir solidarumo kultūrą.
(RK/ Vatican News)
