Bioetinės diskusijos Prancūzijoje. Laisvės ir brolybės mazgas

Bioetikos įstatymo peržiūra Prancūzijoje

Tačiau kiti klausimai jau aptariami valstybių parlamentuose, kaip kad dirbtinio apvaisinimo technologijos, kurios jau šiandien leidžia užmegzti žmogišką būtybę be vieno iš tėvų, net ir be abiejų, naudojant jų biologinę medžiagą, atsiejant kūdikio pradėjimą ir augimą nuo prigimtinio vaikystės ir tėvystės ryšio. Jau dabar įmanoma kurti žmogaus klonus arba žmonių ir kitų gyvybės formų hibridus. Suprasdamos tokių technologijų riziką daugelis valstybių priėmė bioetikos įstatymus, kurie reguliuoja ir riboja biotechnologijų taikymą, mat ne viską verta daryti, nors ir įmanoma.

Tačiau biotechnologijos sparčiai vystosi ir daug kas siekia keisti prieš keletą metų nustatytas ribas. Kartais vardan akademinės laisvės ar potencialių atradimų, kartais dėl visuomenės požiūrio kaitos, dėl interesų grupių spaudimo. 

Tokią situaciją šiuo metu patiria Prancūzijos visuomenė, kurios parlamentas liepos 27 dieną rengiasi peržiūrėti 2011 metų bioetikos įstatymą. Pataisas gali komentuoti visuomenės atstovai ar grupės. Liepos 20 dieną savo komentarą pateikė Reno miesto arkivyskupas Pierre d’Ornellas, Prancūzijos katalikų vyskupų konferencijos Bioetikos grupės vadovas. Jis išsakė nemažai kritikos dėl pačios procedūros. Bioetikos įstatymo pataisos yra labai svarbios, nes liečia patį būdą būti ir jaustis žmogumi. Tačiau jų svarstymas nukeltas į liepos pabaigą, kai tradiciškai atostogaujama, keliaujama ir visuomenės dėmesys yra menkas. Žvilgsnis į pataisas leidžia įtarti, kodėl: specialioji bioetikos įstatymo komisija senate įterpė tokių pataisų, kad jų nebegalima vadinti paprasta peržiūra. Yra kuriamos visiškai naujos normos.  

Bioetika, tikėjimas ir mokslas

Pirmasis bioetikos įstatymas, priminė Reno arkivyskupas, buvo priimtas 1994 metais. Jame buvo pabrėžtas žmogaus orumas ir užsiminta apie transcendentinę dimensiją. Bioetikos įstatymas, pasak Pierre’o d’Ornellaso, tarsi gotikinė katedra, kuri nuolatos statoma ir tobulinama. 

Vienas iš bioetikos įstatymo tikslų yra nustatyti kriterijus moksliniams tyrimams. Reno arkivyskupas priminė, kad Bažnyčia daug kartų yra išreiškusi savo paramą tokiems tyrimams. Ji moko, kad tikėjimas į Dievą įpareigoja moksliškai tirti kūriniją. Tikėjimas leidžia manyti, kad kūrinija pasižymi racionalia tvarka, kad joje yra išminties ir gerumo, reikalingų žmonėms ir jų gerovei. Pats žmogus taip pat yra kūrinijos dalis, kurį verta tyrinėti moksliškai. Bažnyčia taip pat pripažįsta pažinimo sričių, taip pat mokslinių disciplinų autonomiją: ne kaip privilegiją, o kaip Kūrėjo paliktą tvarką. Bet dėl tos pačios priežasties tarp šių dviejų sričių nėra esminio prieštaravimo: tikėjimo pažinimo ir mokslinio pažinimo tikrovės pamatas yra tas pats. Be to, tikėjimo pažinimas nėra šaltas arba abstraktus, jis yra susietas su meile, o ši visada maitina ir augina gyvenimą. 

Tikėjimo pažinimo ir mokslinio pažinimo dialogas yra labai svarbus ir abipusiai naudingas. Tikėjimas nušviečia žmogaus egzistencinį horizontą taip, kaip negali grynai mokslinės formuluotės. Gaila, kad buvo bandymų neigti šį dialogą vardan klaidingai suprantamo pasaulietiškumo, siekiančio užtildyti tikėjimo ir religinius balsus. Taip pat buvo tvirtinimų, kad tikėjimo balsas iš tiesų yra vienos ar kelių politinių srovių balsas. Tačiau tikėjimo šviesoje žmogaus orumas, pabrėžė prancūzų vyskupas, yra virš politinių srovių. 

Tyrimų ir pasirinkimo laisvė brolybės sąskaita

Pasak arkivyskupo Pierre’o d’Ornellaso, bioetikos įstatymo pataisos ir papildymai tokie dideli, kad teisingai buvo pavadinti antropologiniu perversmu, ypač vaisingumo srityje. 2018 metais prancūzų ganytojai parengė dokumentą apie žmogaus orumą ir asmens vaisingumą, kurio nedera instrumentalizuoti, padaryti preke arba gamybos linija. Tuo tarpu dalis dirbtinio ir pagalbinio apvaisinimo technologijas reguliuojančių pasiūlymų eina būtent tokia kryptimi: žmogaus embrionų kaupimas, anonimiškumas, vaiko išnešiojimas pasitelkiant trečią asmenį ir pan. Rimtų svarstymų nusipelno ir žmogaus vaisiaus diagnostika, kuri kartais naudojama vieno išsirinkimui ir kitų sunaikinimui. Visa tai tampa panašu į eugeniką. Tvirtinama, kad tai yra teisėta ir absoliuti laisvė. Tačiau kas lieka iš brolybės, kuri yra vienas iš istorinių prancūzų viusomenės principų? 

Pasak arkivyskupo, Prancūzijai reikia permąstyti žmogaus orumo ir brolybės sąsają, taip pat ir koronaviruso pandemijos patirties perspektyvoje, kurios metu daugelis atsisakė dalies asmeninių laisvių dėl brolybės ir visų gerovės. Yra protinga riboti savo laisvę vardan brolybės, taip pat ir su tomis žmogiškomis būtybėmis, kurios dar nėra gimusios ir negali išreikšti savo valios.

Bioetikos įstatymo pataisas reikėtų peržiūrėti ir koreguoti brolybės etinės vertybės šviesoje. Pavyzdžiui, ar dera diskriminuoti vaiką, neleidžiant jam pažinti tėvo, tėvystės ryšių. Tuo tarpu dabartinės įstatymo pataisos intencionaliai siekia įtvirtinti šią didelę neteisybę, pastebi arkivyskupas, užsimindamas apie siekį įteisinti dirbtinio apvaisinimo technologijų naudojimą homoseksualių moterų porose. Taip pat ir apklausos rodo, kad didžiajai daugumai, keturiems penktadaliams, prancūzų atrodo, jog valstybė neturi teisės iš vaiko atimti tėvo. Dar daugiau, virš 90 procentų mano, kad tėvas atlieka esminį vaidmenį vaiko gyvenime. Nepaisant tokių daugumos įsitikinimų, senato komisijos pateiktose pataisose apie tai beveik nei žodžio.

Jei apie brolybę ir jos objektyvų turinį nėra kalbama, tai itin pabrėžiama tyrimų ir pasirinkimo laisvė, taip pat lygybė ir jos negerbimas – diskriminacija. Be to, pastaroji taikoma visiškai skirtingoms situacijoms, nors iš tiesų diskriminavimo sąvoka galioja tik skirtingam elgesiui tokiose pačiose situacijose. 

Bioetika ir visapusiška pažanga   

Tačiau neminint brolybės ir tokio paties orumo, pasirinkimo laisvė tėra stipresniojo galia nuspręsti silpnesniojo likimą. Pasak Pierre m’o d’Ornellaso, būtina rimtai apsvarstyti šiuos klausimus ir neredukuoti viešų diskusijų į sterilią ir niekur nevedančią progresyvių ir reakcionieriškų jėgų priešpriešą. Bažnyčia priešinasi kai kuriems pasiūlymams ne dėl konservatyvumo, bet dėl įsitikinimo, kad jie mažina žmogaus orumo ir brolybės vertę. Kodėl, pavyzdžiui, nevaisingumo tyrimams ir gydymui teikiamas daug mažesnis svoris, nei dirbtiniam apvaisinimui? Tai gali būti susiję su dideliais dirbtinio apvaisinimo paslaugų interesais? Ar tai atspindi akinantį technologijų žavesį ir pagundą? Savo pasisakymą arkivyskupas Pierre’o d’Ornellas’o užbaigė priminimu, kad technologinė pažanga turi eiti petys į petį su žmogiška pažanga, kad iš tiesų tarnautų žmogui ir neatsisuktų prieš jį. Tai popiežiaus Pranciškaus minima integralios ekologijos sąvoka. (RK / Vatican News)