Olandija. Tapatybės kortelėse nenurodoma lytis. Ką tai reiškia?
Tačiau Olandijoje norima panaikinti lyties žymą asmens tapatybės kortelėse. Šią reformą planuojama įgyvendinti iki 2025 m. Taip norima patenkinti pageidavimus tų asmenų, kurie nepriskiria savęs konkrečiai lyčiai, nenori būti identifikuojami kaip moteris ar vyras. Jie nenori būti žymimi ir simboliu X, nes, pasak jų, tai dar labiau marginalizuoja.
Jie norėtų, kad ir verslininkai bei visos visuomeninės bei privačios institucijos prisitaikytų prie tos naujos tvarkos, kuri panaikintų bet kokią sąsają su biologine lytimi, derinantis su gender ideologija, kuri į tikrovę, šiuo atveju į lyties tikrovę, žvelgia kaip į priešą. Tačiau nuomonės išsiskiria ir translyčių asmenų bendruomenėje – kai kurie taip ilgai kovoja dėl lyties pakeitimo, kad raidė M ar V dokumente jiems yra itin svarbi.
Įdomu, kad diskusijos dėl Olandijos vyriausybės žadėtų pakeitimų vyksta labiau šalies išorėje, nei viduje. Žvilgsnis į kelis Europos istorijos tarpsnius galbūt padės suprasti kai kurias šio mėginimo priežastis.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų civilizacija bandė atsikurti, kaip pamatą pasirinkdama žmogaus teises, tarp jų ir asmens tapatybę. Tai reiškia teisę būti tuo, kas esi, nepaisant kitų išankstinio nusistatymo. Knygoje, kurią parašė persekiota už piktžodžiavimą pakistanietė Asia Bibi kartu su prancūzų žurnaliste Isabelle Tollet „Pagaliau laisva“ rašoma: „Mes, krikščionys, nesuvokiami kaip grėsmė, tačiau mūsų negerbia. Nepasitiki mumis, nes netikime į Alachą. Asmens tapatybės kortelėje esame priversti įrašyti savo religiją, mūsų pasas yra kitokios spalvos – juodas, dar prieš jį atverčiant visi žino, kad esame krikščionys. Tai tarsi priklijuoja etiketę prie veido, ir tai nėra privalumas, į mus žvelgia su panieka“.
Kai Nyderlandų švietimo ministrė Ingrid Engelshoven paskelbė, kad iki 2025 m. iš tapatybės kortelių išnyks lyties žyma (ne iš pasų, nes Europos Sąjungai dar neatrodo būtina išmesti jų į šiukšlyną), jos žodžiuose ideologinė nuostatos matrica neslepiama: „Piliečiai turi turėti galimybę modeliuoti savo tapatybę“.
Žurnalistė Kleis Jager, olandų laikraščio „Trouw“ korespondentė Paryžiuje, atskleidžia politkorektiškos tylos esmę: „Olandai labai pragmatiški. Jie nemato, kaip tas sprendimas gali pakenkti jų gyvenimams, todėl priima nediskutuodami. Pas mus vyrauja antiintelektuali atmosfera“. O kaip rašė olandų istorikas Geerten Waling: „Esame šalis be idėjų “. Tačiau diskusijų nebuvimas gąsdina, nes taip auga žala.
„Tolerancijos rojaus šalyje“, kaip vadinama Olandija, krikščionių balsai nutildyti. Nepasitenkinimu gali pasinaudoti politiniai judėjimai, kurie dažnai būna tokie pat šiurkštūs, kaip tie, kuriems priešinamasi. Atrodo, kad šis požiūris plinta už Nyderlandų sienų: diskusijų nebuvimas, intelektualaus sąžiningumo naikinimas, brutalios ideologijos iškėlimas, atrodo, lemia bendrus gyvenimo principus. Bėda ta, kad Vakarų demokratijos, ypač šioje skaitmeninėje epochoje, nesugeba rasti tokių priemonių suvaldyti nesutarimams, kurios skatintų sveiką pliuralizmą ir padėtų išvengti anarchijos ir autarchijos grėsmių. Reikia kurti tokias visuomenes, kuriose ateities kartoms visada būtų suteikiami pasirinkimo kriterijai, tokue kaip tie, kurie padėjo Asiai Bibi išgyventi įkalinimo įstaigoje ir išeiti į laisvę. (DŽ / Aleteia / Vatican News)
