Popiežius Irake. Ką reiškia vizitas Nadžafo mieste?
Nadžafo mieste yra kelios istorinės šiitų religinės mokyklos, garsios ir monumentalios Nadžafo miesto kapinės, priglaudusios daug garsių ir paprastų musulmonų tikinčiųjų, kurie troško paskutiniojo poilsio šventajame mieste, netoli imamo Ali.
Istorinės imamo Ali mečetės komplekso viduje yra ir pagrindinio Irako šiitų lyderio Sayyid Ali Al-Husayni Al-Sistani būstinė. Kovo 6 dieną, šeštadienį, joje įvyks 1930 metais gimusio musulmonų dvasinio autoriteto ir popiežiaus Pranciškaus susitikimas.
Vienas iš tų, kurie entuziastingai laukia šio susitikimo, yra Jawadal-Khoei, kitos garsios šiitų religinių lyderių šeimos atstovas. Jis vadovauja al-Khoei institutui, o šis savo ruožtu yra Nadžafo miesto Hawzos religinės mokyklos, įsteigtos prieš tūkstantį metų, dalis. Šioje mokykloje islamo pagrindus ir jurisprudenciją studijuoja šiitai iš viso pasaulio. 1980 metais gimęs Jawad al-Khoei interviu italų interneto svetainei „Oasis Center“, skirtai tarpreliginiam dialogui, komentavo popiežiaus kelionę ir jos kontekstą.
„Nadžafas palaiko gerus santykius su Vatikanu. Yra buvę daug dvišalių vizitų – Hawza atstovai iš Nadžafo lankėsi Vatikane ir atvirkščiai. 2015 metais Romoje įvyko tarpreliginis šiitų, sunitų ir katalikų susitikimas, koordinuotas Šv. Egidijaus bendruomenės. 2016 metais dalyvavome konferencijoje apie šiitų ir katalikų santykius Paryžiaus katalikiškajame institute, po dviejų metų šio Instituto delegacija mus aplankė Nadžafe“, – pasakojo Jawad al-Khoei. Tačiau, pasak jo, popiežiaus ir aukščiausiojo Nadžafo religinio autoriteto susitikimas įvyks pirmą kartą istorijoje.
„Popiežiaus vizitas Irake, įvairiuose Irako miestuose, nuo šiaurės iki pietų, yra istorinis įvykis, labai reikšmingas ir simboliškas. Tai žinia apie žmonių brolybę, kvietimas taikai ir prievartos religijos vardu atmetimas. Mūsų akyse popiežius yra ne vien katalikų lyderis, bet ir taikos ikona. Dėl to daug irakiečių iš skirtingų socialinių sluoksnių džiugiai laukia šio vizito, džiaugiasi, kad popiežiaus pirmoji kelionė užsienyje po COVID-19 pandemijos pauzės bus būtent į Iraką“, – tęsė šiitas iš Nadžafo.
„Tarpreliginis dialogas yra vienintelė reali išeitis regione“, – įsitikinęs jis. – „Tikėjimų dialogas yra gyvybiškai svarbus visoms taikioms visuomenėms. Jis leidžia suprasti, jog, nors ir turime skirtingus įsitikinimus, visi esame toje pačioje valtyje ir sprendžiame tuos pačius uždavinius. Be to, musulmonų saugumas priklauso nuo krikščionių saugumo, o krikščionių saugumas – nuo musulmonų. Musulmonai negali būti saugūs, jei nėra saugūs ir ne musulmonai, ir atvirkščiai. Artimieji Rytai nėra išimtis kalbant apie religinius konfliktus: daug kitų pasaulio regionų, įskaitant Europą, patyrė amžius trukusių susidūrimų, pilietinių karų ir religinių konfliktų. Tačiau galiausiai šias problemas išsprendė ir sukūrė taikias visuomenes. Mes tikime, kad tokia yra ir Artimųjų Rytų ateitis“.
„Deja, mūsų visuomenė militarizavosi dėl nesenų karų ir ypač dėl ISIS įvykdytos okupacijos, kuri pareikalavo karinio atsako, kad mūsų žemės būtų išlaisvintos iš šios teroristinės grupuotės gniaužtų. Tendenciją militarizuotis įmanoma apgręžti, tačiau tam reikės laiko ir vietinių bei tarptautinių lyderių politinės valios nustoti kurstyti karą bei teisinti politinį smurtą religijos vardu“, – komentavo Jawad al-Khoei. Jis priminė, kad, kai 2014 metais ISIS okupavo antrąjį pagal dydį milijoninį Mosulo miestą, būtent Nadžafo aukščiausio dvasinio autoriteto al-Sistani fatva, pakvietusi visus irakiečius ginti Iraką, apvertė situaciją. Be šio sprendimo ir 30 000 irakiečių kankinių, žuvusių kovojant su terorizmu, popiežiaus vizitas Mosule ir Bagdade šiomis dienomis nebūtų įmanomas.
Jawad al-Khoei taip pat keliais žodžiais apsakė dabartinę Irako socialinę ir politinę situaciją.
„Irakas šiandien sprendžia begalę per dešimtmečius susikaupusių problemų, kurios lėmė viešojo sektoriaus paslaugų nuosmukį. Nėra abejonių, kad po ISIS išnykimo didžiausia problema yra korupcija. Be to, tai susijusios problemos: korupcija sukuria dirvą terorizmui, o terorizmas teikia pateisinimą korupcijai ir korupcinių tinklų plėtrai.“
„Dabartinę ekonominę situaciją taip pat lėmė mentalitetas, kuris dešimtmečius kliovėsi naftos pramonės, valstybinės rentos ir viešojo sektoriaus plėtimo modeliu. Skubios reformos reikia ir dėl naftos kainų smukimo. Tikimės, kad tai privers Irako politinę klasę rimtai galvoti apie tvaresnę ekonominę programą, kuri nesiremia vien įplaukomis iš naftos ir esamos situacijos išsaugojimu“, – pažymėjo Jawad al-Khoei. Nepaisant tūkstančių sunkumų, irakiečiai gali peržengti tarpusavio etninius ir religinius skirtumus, sukurti vieningą visuomenę, įsitikinęs jis. Paradoksaliai – ir dėl ISIS.
Kai ši teroristinė grupė užėmė Mosulą, daug kas nuogąstavo, kad tai Irako, kaip valstybės, pabaiga. Tačiau įvyko kitaip – visi susivienijo prieš bendrą priešą ir jo pasibjaurėtiną ideologiją, grasinančią ne vien Irakui, bet ir visai žmonijai.
Šiandien, pasak šiito, irakiečių patriotizmo jausmas yra stipresnis nei anksčiau. Tai pastebima ir politinėje plotmėje: anksčiau tarp politikų populiarią skirstymo į etnines ir religines grupes retoriką keičia nacionalinės vienybės akcentas. Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad visi politikai nuoširdžiai persigalvojo, tačiau jie supranta, kad žmonės nebenori skirstymo ir jį atmeta. Šį procesą lydi pilietinės visuomenės stiprėjimas, ne tokių šališkų ir religiškai pliuralistinių politinių judėjimų atsiradimas. (RK / Vatican News)
