Ukraina. Katalikai okupuotose teritorijose be kunigų

„Esu vienos iš labiausiai nuo karo žaizdų ir beprotybės nukentėjusių Ukrainos vyskupijų ganytojas.“ Du trečdaliai Donecko graikų katalikų egzarchato, kurio augziliaras yra vyskupas Ryabucha, yra užimti Rusijos kariuomenės; laisva dalis nusidriekusi palei frontą, apima vietoves, kurios šiandien yra kovų epicentrai: nuo Bachmuto iki Avdijivkos. Kremliaus kariuomenės kontroliuojamose teritorijose neliko katalikų kunigų; du kunigai redemptoristai beveik šešis mėnesius yra Maskvos kariuomenės nelaisvėje po to, kai lapkritį buvo suimti Berdiansko mieste prie Azovo jūros. Vyskupui Ryabuchai uždrausta patekti į tą vyskupijos dalį, į kurią įsiveržė rusai, įskaitant Donecko miestą, kuriame stovi katedra ir kurijos būstinė, tačiau į juos vyskupui patekti neįmanoma.

„Čia jaučiamas visas karo intensyvumas ir siaubas“, – aiškina vyskupas. „Okupuotose teritorijose lieka prarasta kaimenė – mūsų žmonės yra be dvasinių vadovų, jaučiasi našlaičiais. Tai, kad trūksta sakramentų, dar labiau padidina kančias, prisideda prie siaubo ir kankinimų, išgyventų dėl Rusijos agresijos. Priversti bėgti ar okupantų išvaryti parapijos kunigai palaiko ryšį su bendruomenėmis. Tačiau kadangi gyventojai yra labai griežtai stebimi, kiekviena išsiųsta žinutė gali kelti pavojų tiems, kurie liko“, – pasakoja ganytojas.

Visuose Ukrainos regionuose prioritetu išlieka perkeltųjų asmenų priėmimas ir humanitarinės pagalbos teikimas. „Kaip Bažnyčia esame pašaukti palaikyti pačius trapiausius, kuriuos slegia invazijos ir bombų svoris“, – sako vyskupas. „Kai pabėgėlis sužino, kad jo namus sugriovė arba užėmė rusai, atrodo, kad iš jo būtų pavogta gabalėlis jo gyvenimo“, – pasakoja ganytojas, pridurdamas, kad mėginama iš naujo pradėti bažnytinę veiklą. „Karas nesustabdo gyvenimo. Negalime pasiduoti nusivylimui. Vėl rengiame susitikimus, mokymo kursus ir netgi piligrimines keliones, tokias kaip į Medžiugorję, kur daugumą tikinčių keliauninkų sudarė moterys, evakuotos iš okupuoto Melitopolio miesto.“

42 m. metų vyskupas M. Ryabucha pasirinko gyventi Zaporižioje. „Tai miestas, kuriame galiu gyventi arčiausiai Donecko“, – sako jis. Per kiek daugiau nei tris mėnesius jis automobiliu nuvažiavo 15 000 kilometrų, kad aplankytų parapijas net pavojingiausiuose kampeliuose ir apkasuose švęstų Mišias tarp karių. Jis tėviškam Dievo glėbiui nori patikėti  jam pavestus žmones – ir civilius, ir kariškius. Nesvarbu, kiek jų. Kramatorske, trisdešimties kilometrų atstumu nuo fronto linijos, jo vizito metu bažnyčioje buvo trylika maldininkų; Pokrovske, paskutiniuose Ukrainos vartuose Donecko kryptimi, dviejų dienų dvasinėse rekolekcijose dalyvavo trisdešimt tikinčiųjų.

„Visada primenu savo žmonėms, kad joks blogis negali mūsų išgąsdinti, jei tikrai tikime, kad Kristus prisikėlė. Dievo nestebina žmogaus nedorumas. Žinoma, šiais karo metais savo akimis matėme, kiek tamsos tvyro aplink mus ir kiek smurto gali talpinti širdis. Atrodo, kad visa tai gali paversti mus bejėgiais. Tačiau Viešpats mums kartoja, kad gyvenimas nugalėjo mirtį. Taip atsitiks ir mūsų šalyje, kankinamoje priešo.“

(DŽ/Avvenire)