Sesers Robertos misija – grąžinti raupsuotuosius į visuomenę

„Palabi turėjo 15 metų, kai ant jos odos atsirado pirmieji ligos požymiai: mazgeliai, odos infiltracijos, ausų spenelių patinimas, nagų ir pėdų opos. Kai ją nuvežė į ligoninę, jos periferiniai nervai jau buvo rimtai pažeisti“, – pasakoja sesuo Roberta Pignone, misionierė ir gydytoja, vadovaujanti ligoninei Khulnoje. Tai vienintelė struktūra, kuri specializuojasi raupsais sergančių pacientų slaugoje pietų Bangladeše, labai skurdžioje Gango deltos regiono dalyje, kur ši liga tebekamuoja daugybę žmonių.

Iš Šiaurės Italijos kilusi 52 metų sesuo Roberta, baigusi medicinos studijas 2006 m., tapo Nekaltai Pradėtosios M. Marijos seserų misioniere, o nuo 2012 m. ji kovoja su šia liga, kurią 1998 metais Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė išnaikinta, tačiau ji vis dar egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. „Tai skurdo, prastos mitybos ir nešvarumų liga“, – sako sesuo Roberta, kuri kasdien susiduria su naujais atvejais. Žmonės dvigubai pasmerkti: dėl ligos ir dėl stigmos.

„Kai Palabi buvo nuvežta į ligoninę, – pasakoja misionierė, – iš karto patikrinome jos kontaktus  ir sužinojome, kad jos mama, močiutė, sesuo, teta ir pusbrolis taip pat buvo užsikrėtę. Jų tėvas buvo neseniai miręs, vietinės bendruomenės žmonės jų vengė. Taigi jie išgyveno ypač sunkų laiką.“ Sesuo Roberta ir jos bendradarbiai ne tik ėmė teikti medicininę pagalbą, bet pradėjo teikti ir profesinio mokymo kursą Palabi, kad ji galėtų tapti finansiškai nepriklausoma. „Šiandien ji yra profesionali siuvėja, sugebėjo susikurti nuolatinį klientų ratą, leidžiantį išlaikyti save ir šeimą. Palabi sukūrė šeimą, džiaugiasi savo dukra ir vyru, pasakoja s. Roberta.

Sesuo Roberta dalijasi rūpesčiu dėl savo pacientų: „Galvoju apie jų gyvenimus, kaip jie didžiąją laiko dalį praleidžia čia, ligoninėje, kovodami su liga. Žiūriu į savo pacientus ir užduodu sau daug klausimų apie jų gyvenimo situaciją ir ką dar galėtume padaryti. Kartais tereikia palaukti, kol ateis gijimo laikas. Kaip sunku visa tai priimti! Atrodo, kad nepajėgiama tinkamai atsiliepti į iššūkius. Bet galiausiai svarbu, kad jie jaustųsi mylimi. Tai taip pat padeda pasveikti“.

(DŽ/Avvenire)