Jurga Vilė: galime nudažyti pasaulį labai gražiomis spalvomis
Man nominacija yra didelė staigmena, nes iš tiesų net nesusekiau to kelio, kaip viskas atsitiko, kad šią knygą atrado italų leidykla. Žinojau, kad knyga išėjo itališkai, bet jos rankose dar nebuvau turėjusi tuo metu, kai leidykla man parašė, kad knyga yra nominuota. Įdomu, kad nominantai turi dalyvauti premijų įteikimo ceremonijoje. Nepaisant to, ar tu laimi, ar nelaimi, visi turi dalyvauti. Kovo 8 d. vyks ceremonija ir žiūrėsime, kaip chameleonui sekasi...
Inge Feltrinelli premija apdovanojamos autorės ir kūriniai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama žmogaus teisėms, gamtos apsaugai. Kaip jūsų knygoje atsispindi šios temos?
Nors knyga kalba apie gyvūnėlius, bet iš tikrųjų mes kalbame apie žmogų. Šiuo atveju mes kalbame apie žmogaus santykį su gamta ir su mažesniu ir galbūt silpnesniu už save. Tas chameleonas gali būti žmogus – uždarytas, su kuriuo kiti nesiskaito, nekreipia dėmesio į jo poreikius ir jo teises. Šioje istorijoje yra du sluoksniai. Galime kalbėti, kad chameleono teisės iš esmės yra žmogaus teisės. Jis tik šioje knygoje yra įgavęs tokią formą, tokį pavidalą. Bet galime kalbėti ir apie tai, kad daug žmonių pasijaučia visagaliai ir daro bet ką tiek gamtoje, tiek visuomenės įvykiuose, socialiniame kontekste. Įdomu dar ir tai, kad knyga buvo parašyta ir sukurta per pandemiją. Ji iš tiesų atliepia buvimo uždarytam jausmą. Nebūtinai tave kažkas į kalėjimą turi uždaryti, tu gali taip pasijusti savo bute, savo namuose.
Jūsų knygoje pasakojamos istorijos pagrindinis veikėjas yra smalsus chameleonas Leonas. Chameleono savybė – keisti spalvą. Kartu su chameleonu svarbus jūsų knygos veikėjas yra pati spalva... Ką jūs norite pasakyti vaikams?
Tas gyvūnas yra ypatingas ir man norėjosi žaidimą su spalvomis ir sapnais įvesti į mūsų realybę, kuri dažnai yra nespalvota ir dėl kažkokios priežasties liūdna. Mes turime galimybę iš jos išeiti, susigalvoti tiek fantazijos šalį, tiek sapnų karalystę, ir kažkur rasti užuovėją nuo mus ištinkančių bėdų. Vaikams irgi gali taip būti. Jie irgi gali nueiti tiek į piešimo, tiek į kitokį savo kūrybos pasaulį ir ten atrasti spalvas, netgi jei jų kasdieniame gyvenime pasitaiko liūdna diena. Tai labai paprasta žinutė vaikui, bet man atrodo, ji labai svarbi. Galime nudažyti savo pasaulį labai gražiomis spalvomis. Iš tikrųjų mes tai galime daryti kasdienybėje ne tik pieštukais ir teptukais, bet ir savo veiksmais.
Jūs taip pat esate Sibiro haiku autorė. Tai knyga vaikams, kuri kalba apie žmonių stiprybę labai sunkiomis sąlygomis, o kartu ir pasakoja apie tragišką vyresnės kartos žmonių istoriją.
Sibiro haiku – tai irgi iš esmės ta pati mintis. Šiais laikais gyvenant gana patogų ir gerą gyvenimą norėjosi vaikams priminti kai kurias istorijos akimirkas, kai ne viskas buvo taip užtikrintai gerai, ir atkreipti jų dėmesį, kad įvairiose situacijose mes galime jas kaip nors prašviesinti, kad siaubas visko neužimtų, kad galėtume išsisukti iš situacijos ir išgyventi. Ši mintis svarbi ypatingai dabartiniame kontekste, kai matome, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta Palestinoje. Man atrodo, labai svarbu įsivaizduoti, ką žmonės patiria, ir kad mes esame labai laimingi, kad to nepatiriame. Ką mes tokioje situacijoje darytume? Man labai svarbi ši žinutė. Turime ne tik atsigręžti praeitį, į tai, kas įvyko. Kadangi grėsmė šiais laikais yra reali, iš tikrųjų kabanti virš mūsų, turime stengtis būti pasirengę. Mūsų vaikai turi būti stiprūs, galvodami apie tai, kaip tie tremtiniai išgyveno, ko jie griebėsi. Pagrindinis knygos personažas Algiukas yra kaip pavyzdys. Jis yra sumanus, išlaiko gebėjimą visus vargus paversti į žaidimą, į fantazijos pasaulį. Knyga gimė iš to, kad norėjosi papasakoti tėčio istoriją. Kai jis man pasakodavo apie Sibirą, stengdavosi tas istorijas pasakoti taip, kaip jis jautėsi, kai buvo vaikas. Vaikai prasimanydavo įvairiausių dalykų. Nepaisant to, kad jis labai ilgai sirgo, nepaisant to, kad vaikai nuolat būdavo alkani, nepaisant šalčio, jie sugebėjo padaryti daug įdomių dalykų ir susigalvoti pramogų. Kai pristatinėju knygą, visada pabrėžiu vaikams, kad gyvenimas tęsėsi toliau, nepaisant to, kokios buvo sąlygos. Jei žmonės pameta viltį, jie iš tiesų pameta save, ir gali neištverti didelių sunkumų, skaudžių istorijos akimirkų. Knyga gimė iš būtinybės. Tuo metu vaikams apie tai nebuvo kalbama. Man atrodė svarbu prisiminti apie tremtį todėl, kad tai ne tik istorinis faktas, ne tik dėl to, kad ji palietė daug mūsų šeimų, bet iš tikrųjų tai yra pavyzdys šiems laikams, kaip žmonės išgyveno tą didelę tragediją.
(jm / Vatican News)
