Nuolatinis pasiuntinys Vietname: tik žingsnis iki visiško santykių normalizavimo
Evangelijos ir Bažnyčios istorija Vietnamo žemėse yra turtinga, vaisinga ir sudėtinga. Įdomu tai, kad žinios apie pirmąjį misionierių mus pasiekė ne iš katalikiškų šaltinių, o iš Vietnamo imperatoriškųjų analų, kuriuose užregistruotas faktas, kad 1533 metais vienoje šiaurinėje krašto provincijoje misionierius europietis slapta mokė Kristaus religijos. Jis įvardijamas kaip „I-ne-khu“, tai Ignaco vardo transkripcija vietnamiečių kalba ir kiniškais rašmenimis. Niekas nežino, kas iš tiesų buvo šis misionierius, bet pagrįstai spėjama, kad tai galėjo būti jėzuitas iš ankstyvųjų misijų stočių, kurios veikė dabartinėje Malaizijoje arba Sundos salyne.
Daug daugiau yra žinoma apie kitą jėzuitą, kurį galima pavadinti Vietnamo „apaštalu Pauliumi“ – t. Alexandre’ą de Rhodes’ą. Jis praleido Vietnamo teritorijoje kone 20 metų, pritaikė lotynišką alfabetą vietnamiečių kalbai, kuris naudojamas ir šiandien, parengė katekizmą vietnamiečių kalba ir daugybę katechetų. Tuo pat laikotarpiu išgyveno kelias persekiojimų bangas. Po vienos iš jų, 1645 metais, turėjo palikti Vietnamą ir pasuko į Romą – ši kelionė jūros keliais, karavanais, pėsčiomis ir kitais būdais truko apie trejus metus. Kai pagaliau misionierius atvyko į Romą, jo dėka buvo įkurti du apaštaliniai vikariatai, kuriems priklausė dešimtys tūkstančių krikščionių vietnamiečių.
Žvelgiant į vėlesnių amžių istoriją, reikia paminėti Benedikto XIV apaštalinę konstituciją Ex quo singulari ir jos pasekmes. Šiandien galima pasakyti, kad tai buvo didelė klaida, stipriai pakenkusi Evangelijos sklidimui Azijos žemyne, nors, žinoma, intencija buvo priešinga. Benediktas XIV norėjo padėti tašką daugiau nei šimtą metų trukusiame ginče apie Evangelijos ir vietinės kultūros santykį. Jėzuitai manė, kad įmanoma suderinti krikščionišką tikėjimą, kai kurias konfucionizmo praktikas ir pagarbos protėviams apeigas, jie taip pat stengėsi aiškinti tikėjimą vietinių kultūrų kategorijomis. Pranciškonų ir dominikonų misionieriai bei teologai manė, kad per daug leidžiamasi į kompromisus. Apaštalinė konstitucija Ex quo singulari galiausiai parėmė pastarąją poziciją, uždraudė ganytojams ir tikintiesiems praktikuoti paprotines apeigas Azijoje ir kitur. Tai turėjo sunkių pasekmių įvairiuose Azijos regionuose, įskaitant Vietnamą. Viena, krikščionys tapo tarsi svetimi savo pačių visuomenėms ir savo pačių civilizacijai, kuri, kaip žinia, išsiskyrė savo dideliais pasiekimais. Antra, valdovų, net ir simpatizavusių krikščionybei bei ją toleravusių savo valdose, akyse krikščionys tapo pamatinių ir vienijančių tradicijų neigėjais, o Roma – nepagarbi ir arogantiška. Tai neabejotinai prisidėjo prie didelių persekiojimų bangų, kurios kainavo tūkstančius gyvybių, o krikščionybę ilgam išstūmė į pogrindį. XX a. pradžioje prie šio klausimo buvo sugrįžta ir ištirta, kad minėtų apeigų civilinis, kultūrinis ir dvasinis pobūdis iš esmės neneigia krikščioniško tikėjimo. Vėlesniais dešimtmečiais išplėtota misijų doktrina, kad „Evangelija turi būti įkultūrinta, o kultūra evangelizuota“, nes kitaip evangelizavimas rizikuoja būti supainiotas su europietiškų kultūrinių bei istorinių formų primetimu, tam tikru kolonizavimu.
Religijos laisvę krikščionybė atgavo tada, kai XIX amžiaus pabaigoje Vietnamas tapo Prancūzijos protektoratu. Tai leido krikščionims atsikvėpti, bet neigiama pasekmė buvo sąsajos su kraštui svetima kolonijine galybe.
Kitas krikščionybės etapas susijęs su Vietnamo padalijimu į dvi dalis, Sovietų Sąjungos remiamą šiaurę ir Vakarų remiamus pietus. Tai Vietnamo karo laikotarpis, kuriame galiausiai įsigalėjo šiaurė: taip gimė Socialistinė Vietnamo Respublika, iki pat mūsų dienų valdoma vienvaldės komunistų partijos. Krikščionybę vėl imta persekioti, tik kitais – komunizmo ir ateizmo – pagrindais. Iki tol, manoma, Vietname buvo apie 2 milijonus katalikų ir jie sudarė daugiau nei 7 procentus visos populiacijos. Iki komunistų įsigalėjimo, pietų Vietname veikė katalikų universitetas, 1 122 pradinės mokyklos ir 93 vidurinės, 48 katalikiškos ligoninės, 159 pirmosios pagalbos punktai, 8 namai raupsuotiesiems, 35 namai seneliams, 58 namai našlaičiams. Visa tai buvo nacionalizuota.
Dar kitas puslapis atverstas XXI amžiuje, kai Vietnamo komunistų partija nusprendė diegti rinkos ekonomiką tuo pat metu išlaikydama valdžią savo rankose. Jei politinės teisės ir toliau ribojamos, tai pilietinių teisių, įskaitant religijos laisvę, atžvilgiu padaryta didelių nuolaidų. Nors per pastaruosius keliolika metų būta įtampų, konfliktų ir pažeidimų, daugeliu požiūriu katalikų bendruomenių gyvenimą Vietname galima pavadinti normaliu. Pasak vieno vietnamiečio kataliko akademiko, Bažnyčia Vietname yra „atsargiai optimistiška“.
Lygiagrečiai prasidėjo ir kontaktai tarp Vietnamo valdžios ir Šventojo Sosto, apie kuriuos arkivyskupas M. Zalewskis galėtų daug papasakoti, mat keliolika metų, nuo 2010-ųjų, jis buvo Vatikano ir Vietnamo darbo grupės narys. 2018 metais jis buvo paskirtas nereziduojančiu popiežiaus atstovu – jo būstinė buvo Singapūre. Tad teko daug keliauti: pasak arkivyskupo, per pastaruosius 5 metus jis 36 kartus keliavo į Vietnamą. Tai nemažai, atsižvelgiant, jog įsiterpia ir pandemijos laikotarpis, kurio metu kelionės buvo labai suvaržytos. Po pasiekto susitarimo Hanojuje atidaryta Šventojo Sosto nuolatinė atstovybė. Kadangi tarp šalių vis dar nėra oficialių diplomatinių santykių, arkivyskupas M. Zalewskis neturi apaštalinio nuncijaus titulo, nors atlieka tas pačias pareigas. Bet, akivaizdu, tai didelis žingsnis link visiško santykių normalizavimo, kuris, viliamasi, duos gerų vaisių visai katalikų bendruomenei Vietname. (RK / Vatican News)