Sensacija Jeruzalėje: Prisikėlimo bazilikoje atrastas kryžiuočių altorius
Kelias tonas sverianti marmurinė 3,5 metrų pločio altoriaus plokštė buvo surasta atremta į vieną bazilikos koridoriaus sieną – matėsi tik jos galinė pusė, beje, amžių bėgyje visa išmarginta turistų paliktais grafičiais.
1149 metais pašventintas kryžiuočių epochos altorius laikytas dingusiu. Jį atsitiktinai tyrimo metu surado Izraelio senienų žinybos archeologo Amito Reemo ir Austrijos mokslų akademijos istoriko Ilyos Berkovichiaus vadovaujama komanda, praneša Austrų katalikų naujienos Kathpress.
1149 metų liepos 15 dieną buvo ypatinga diena Jeruzalei. Kaip tik tą dieną kryžiuočiai iš Europos minėjo Šventosios Žemės sostinės Jeruzalės atsikovojimo 50-ąsias metines. Musulmonų valdymą užbaigę krikščionys įsteigė Jeruzalės karalystę. Jubiliejaus proga atšventinta Jėzaus mirtį ir prisikėlimą menanti šventovė – bene svarbiausias krikščionybės paminklas pasaulyje. Romaniniu stiliumi perstatytos ir išplėstos bazilikos ypatingas akcentas – naujasis didysis altorius.
Pasak I. Berkovichiaus, XVI, XVII ir XVIII a. piligrimų šaltiniai pasakoja apie puošnų didįjį altorių. Tačiau šimtmečiais lankytojus žavėjęs altorius staiga dingo. Bent jau taip manyta po gaisro XIX a. Kristaus kapo bazilikos romaninėje dalyje, po kurio kryžiuočių altoriaus daugiau niekas nematė. Visai neseniai vykdant remonto darbus nuspręsta iškelti prie sienos priglaustą didžiulę akmeninę plokštę, padengtą turistų grafičiais. Ją atgręžus pastebėtos kosmato technikos figūros.
Altoriaus priekinę plokštę atradę mokslininkai suka galvas, kaip galėjo nutikti, kad plokštė tiek daug metų liko nepastebėta milijonų piligrimų ir baziliką kruopščiai prižiūrinčių ir tyrinėjančių mokslininkų, ypač restauratorių, kurie pastaraisiais dešimtmečiais remontavo senąsias bazilikos grindis, po kuriomis, beje, irgi atrasta nežinomų ar užmirštų istorinių artefaktų.
Nemažiau sensacinga kosmatų stiliaus ornamentika altoriaus priekinėje plokštėje liudija apie Romos ryšius su Jeruzale: tradicinei kosmatų technikai būdingos tikslios geometrinės figūros, sudarytos iš įvairių spalvų (geltonos, žalios, raudonos ir juodos) smulkių marmuro gabaliukų, dažiausiai statybinės medžiagos atliekų, balto marmuro fone. Šios technikos, vienos romiečių šeimos perduotos iš kartos į kartą, pavyzdžių aibės daugelyje seniausių Romos bažnyčių, ypač grindyse.
Kryžiuočių didžiojo altoriaus tyrinėtojai pažymi, kad žinoma tik labai nedaug kosmato technikos pavyzdžių už Romos ribų, o ligi šiol už Italijos ribų buvo žinoma tik viena vieta: Vestminsterio abatija, kurioje dirbo popiežiaus pasiųstas meistras. Todėl, anot istoriko I. Berkovichiaus, popiežius, siūsdamas kosmato meistrą į Jeruzalę, kad ten išpuoštų naują altorių, pagrindė krikščionybės pretenziją į šventąjį miestą, kartu pagerbdamas švenčiausią krikščionybės bažnyčią.
Atrastame Jeruzalės didžiajame altoriuje – dvi kosmatų stiliui būdingos figūros – vadinamasis quincunx – penki apskritimai, sudaryti iš vienos gijos. Pasak kosmato technikos ekspertų, quincunx figūroje slypi dvasinė reikšmė: penki apskritimai simbolizuoja penkias Jėzaus žaizdas. Be to, figūra kildinama iš vadinamojo Jeruzalės kryžiaus, t. y. Kryžiuočių Jeruzalės karalystės herbo.
Beje, pagal atrasto altoriaus plokštės plotą tai didžiausias kada nors atrastas Viduramžių altorius. Jis liudija apie ligi šiol nežinomą Romos ryšį su Jeruzale, o kartu yra svarbus atradimas Europos kultūros istorijai. (SAK / Vatican News)
