Ukrainietis arkivyskupas: „Didžiausia viltis – apginti orumą“

„Kai esi varginančioje situacijoje, viltis yra labai svarbi.“ Taip Vatikano žiniasklaidai sakė arkivyskupas  Borisas Gudziakas, JAV Filadelfijos ukrainiečių arkivyskupas, pasakodamas, kaip Ukrainos Bažnyčia, nepaisydama visų karo siaubų, padeda žmonėms puoselėti viltį.

„Mūsų viltis nėra sėkmės ar pergalės viltis. Viltis reiškia: aš išsaugosiu savo orumą, nepaisydamas sunkumų ar pralaimėjimų, nes didžiausias pralaimėjimas mūsų gyvenime yra mirtis“, – pabrėžia arkivyskupas.

Nuo Rusijos invazijos pradžios arkivyskupas Borisas Gudziakas Ukrainoje lankėsi jau vienuolika kartų ir matė griuvėsius, kančią ir skausmą, palietusius beveik kiekvieną šeimą ir grupę. Jis yra Ukrainos katalikiškojo universiteto Lvive prezidentas, kurio bendruomenė taip pat kenčia dėl daugybės buvusių ar esamų fronte žuvusių studentų ir dėstytojų bei jų artimųjų netekčių. Neseniai šią bendruomenę sukrėtė dar vienas tragiškas ir žiaurus įvykis: tarp septynių žmonių, žuvusių per Rusijos raketų ataką Lvive rugsėjo 4 d., buvo ir universiteto antrakursė Daria. Kartu su ja žuvo ir jos motina, 21 metų vyresnioji sesuo Jarina ir jaunesnioji sesuo Emilija. Vienintelis likęs gyvas tėvas buvo sunkiai sužeistas.

„Žmogus gali nešti savo kryžių ir įveikti visus iššūkius, su kuriais susiduria. Mes turime Dievo vaikų orumą. Kristuje tampame Tėvo sūnumis ir dukterimis. Bažnyčios gyvenimas, krikščioniškasis gyvenimas, sakramentai, bendrystė sustiprina šią tapatybę, o Bažnyčios gyvenimas maitina šią labai svarbią tiesą, teikiančią viltį“, – pastebi ganytojas. Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčia parodė, kad sugeba puoselėti viltį, padėti žmonėms atsistoti ant kojų ir padėti savo tikintiesiems kad ir kur jie būtų. Šiais metais Ukrainos Katalikų Bažnyčia švenčia 140 metų gyvavimo Jungtinėse Amerikos Valstijose sukaktį. Per šį istorijos tarpsnį ji padėjo emigravusiems žmonėms pergyventi ekonomines, sociologines traumas, karą. Filadelfijos ukrainiečių arkivyskupas šį matmenį patyrė savo šeimoje – jo tėvai po karo pasitraukė į Vakarus, o XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje atvyko į JAV.

Kalbėdamas apie sudėtingą dabartinę situaciją, kai milijonai ukrainiečių įvairiais būdais mėgina pasipriešinti savo šalies naikinimui, arkivyskupas pabrėžė, kad žmonės nenori atsisakyti savo orumo, laisvės, galimybės gyventi savaip, melstis savo bažnyčioje, kalbėti savo kalba, kurti savo bendruomenę. Rusijos okupacija neša mirtį. XX a. buvo nužudyta 15 mln. ukrainiečių žemių gyventojų. Tarp jų, be pačių ukrainiečių, buvo žydų, lenkų, rusų ir kitų.

Žmonės supranta – jei dabar nesigins, vėliau vyks naikinimas – okupacijos atveju vyrai būtų imami į Rusijos armiją ir turėtų stiprinti tą režimą. Daug kas sako: „Mes kenčiame jau 300 metų ir dabar esame pasirengę paaukoti savo gyvybes, kad nebereikėtų kentėti mūsų vaikams ir anūkams“. Pasak arkivyskupo, nelengva tai suprasti nenuvykus į Ukrainą. Ukrainos žmonės turi viltį, tiki amžinybe. „Tikėdami amžinybe, mirtį mes matome kitaip. Net ir šioje žiaurioje, smurtinėje ir tragiškoje situacijoje įmanoma užčiuopti malonę“, – apibendrina arkivyskupas.

(DŽ/Vatican News)