Popiežiaus homilija. Kaip būtų gražu jie niekada nieko neįžeidinėtume

Šios dienos Evangelijoje Jėzus sako, kad turės stoti prieš teismą kas savo brolį vadina pusgalviu ar kvailiu. Jei žmogus nori paaukoti auką Dievui,  prieš tai jis turi susitaikyti su broliu, kurį buvo įžeidęs.

Dažniausia įžeidinėjimo priežastis yra pavydas. Kai susiduriame su neįgaliu žmogumi, turinčiu proto ar kūno negalią, mes nejaučiame jiems pavydo ir neįžeidinėjame. Tačiau jie žmogus daro ką nors, kas mums nepatinka, mes imame jį vadinti nevykėliu – neprotingu, asocialiu žmogumi, nesugebančiu gyventi šeimoje, integruotis.  Ir tai žudo – žudo žmogaus ateitį, kenkia žmogaus ėjimui pirmyn. Tai pavydo pasekmės. Kai pajuntu, kad kitas žmogus man kelia pavojų, pavydas mane paskatina jį įžeidinėti. Įžeidimai visada kyla iš pavydo, sakė popiežius, primindamas Išminties knygos žodžius, kad per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį.

Jėzus radikaliai priešinasi tokiai tvarkai. Jei pradedi melstis ir atsimeni, kad esi susipykęs su kitu žmogumi; jei eini į Mišias ir atsimeni, kad esi kitą žmogų įžeidęs, sustok, bėk pas tavo įžeistą žmogų, atsiprašyk, ir tik tuomet tavo malda bus nuoširdi. Jėzus yra radikalus. Susitaikinimas – tai ne geros manieros. Susitaikinimas tai radikalus veiksmas, tai orumo sugrąžinimas įžeistam žmogui, o kartu ir sau pačiam. Nuo įžeidinėjimų reikia pasukti link susitaikinimo; nuo pavydo – link draugiškumo. Tokį kelią šiandien mums rodo Jėzus.

Pagalvokime, - sakė Pranciškus, - kas gi yra įžeidimas. Kaip atpažinti, kad aš įžeidžiu kitą žmogų? Kaip įžeidimu aš jį pašalinu iš savo širdies? Pažiūrėkime ar nėra joje pavydo, kurio vedamas aš noriu sunaikinti kitą žmogų, kad neturėčiau varžovų, konkurentų. Sunku tai padaryti, bet įmanoma. Pagalvokime kaip būtų gražu jie niekada nieko neįžeidinėtume, o tuo pačiu leistume kitiems augti. Viešpats mums tesuteikia šią malonę.  (JM / VaticanNews)