Popiežiaus audiencija Gyvybės akademijos nariams
Išmintis, kuri turi įkvėpti mūsų laikyseną „žmogiškos ekologijos“ atžvilgiu, turėtų apmąstyti gyvenimo visose fazėse etinę ir dvasinę kokybę, - sakė popiežius. Egzistuoja, pabrėžė jis, pradėtas gyvenimas, gyvenimas nėštumo metu, gyvenimas dienos šviesoje, vaiko, paauglio, suaugusio žmogaus gyvenimas, taip pat pasenęs ir išeikvotas gyvenimas. Egzistuoja amžinasis gyvenimas. Egzistuoja gyvenimas, kuris yra šeima ir bendruomenė, siekiai ir viltys. Taipogi egzistuoja trapus ir segantis gyvenimas, sužeistas, įskaudintas, atskirtas, išmestas gyvenimas. Ir tai yra žmogaus gyvenimas.
Biologijos laboratorijose gyvenimas tiriamas instrumentais, kurie leidžia nagrinėti fizines, chemines ir mechanines savybes. Tai labai svarbus ir būtinas tyrimas, kuris, tačiau, turi būti integruotas į platesnę ir gilesnę perspektyvą, atidžią visam žmogiškam gyvenimui, kuris įsiveržia į pasaulio sceną žodžio ir minties, jausmų ir dvasios stebuklais. Kokį pripažinimą gauna žmogiška gyvenimo išmintis iš gamtos mokslų? Kokia politinė kultūra įkvepia realaus žmogaus gyvenimo rėmimą ir gynimą.
Atiduodami vaikus skurdui, vargšus badui, persekiojamus karui, senelius apleidimui mes patys atliekame purviną mirties darbą, kuris kyla iš nuodėmės. Blogis mus siekia įtikinti, kad mirtis yra visko pabaiga, kad atsiradome pasaulyje atsitiktinai ir esame pasmerkti tiesiog išnykti. Atsiribodamas nuo kito horizonto, gyvenimas užsidaro savyje ir tampa vartotojišku gėriu. Sklinda dvasinis virusas, kuris mus pasmerkia tapti vyrais ir moterimis „veidrodžiais“, reginčiais tik save, tampančiais aklais gyvenimui ir jo dinamikai, gaunamoms dovanoms, atsakomybei.
Reikia visapusiško bioetinio žvilgsnio, kuris, vertindamas gyvenimo prasmę ir apibrėždamas žmogaus vertę, atsispirtų ne nuo ligos ir mirties, o nuo neatimamo orumo asmens, kurį, krikščionio akimis, Dievas myli kiekvienoje aplinkybėje. (RK / Vatican News)
