Popiežius Ženevoje: Atleisdami, atpažįstame brolius
Popiežius Pranciškus ekumeninę piligrimystę Ženevoje užbaigė susitikimais su katalikų bendruomene: aukojo Mišias parodų centre „Palexpo”, pasakė homiliją, susitiko su vyskupais, prisiminė, kad Ženevoje prieš šešis šimtmečius lankėsi jo pirmtakas, popiežius Martynas V ir kad šiame mieste įsikūrusi Tarptautinė darbo organizacija ateinančiais metus švęs šimtmetį. Mišios, aukotos prancūzų ir lotynų kalbomis, buvo paskutinis popiežiaus ekumeninės piligrimystės įvykis prieš kelionę atgal į Romą.
Popiežius Pranciškus Mišių homilijoje aptarė tris Mišių Evangelijos skaitinio raktažodžius, kurie – sakė Šventasis Tėvas - nuveda tiesiai į tikėjimo širdį: „Tėvas“, „duona“, „atleidimas“.
Tėvas
„Tėve“ yra pirmas maldos raktažodis. Nes tik sakydami „Tėve“ meldžiamės krikščioniškai. Meldžiame ne bevardį Dievą, o Dievą kuris visų pirma yra Tėvas. Jėzus mokė melsti „Dievą Tėvą, kuris yra danguje“, o ne“ Dangaus Dievą, kuris yra tėvas“. Dievas, prieš būdamas beribis ir amžinas yra Tėvas. Iš jo ateina visas gėris ir visų mūsų gyvybė. „Tėve mūsų“ yra mūsų „gyvenimo formulė“, joje glūdi mūsų tapatybė: esme mylimi vaikai. Kai yra Tėvas, niekas nėra atskirtas, baimė ir netikrumas nėra nenugalimi. Vėl apsireiškia gėrio atmintis, nes Tėvo širdyje nesame virtualūs atlikėjai, o mylimi vaikai. Jis nesujungia mūsų į tarpusavio dalijimosi būrius, bet atgaivina visus kartu kaip šeimą.
„Tėve mūsų“ primena, kad kiekvienas turi rūpintis žmonijos šeimos broliais. Mes, jo vaikai, esame kviečiami atsiliepti kaip broliai, kaip geri savo šeimos globėjai, nebūti abejingi broliams, kiekvienam broliui: kūdikiui, kuris dar negimęs, seneliui, kuris jau nebekalba, pažįstamam, kuriam neįstengiame atleisti, vargšui, kuris yra atmestas.
Duona
Jėzus moko kasdien prašyti Tėvą duonos. Tik duonos, tai yra to, kas būtina gyvenimui. Duona yra maistas, kurio stokoja daugelis brolių ir seserų. Būtina užtikrinti, kad visiems pakaktų gyvenimui būtino pagrindinio kasdienio maisto. Kasdien prašyti kasdienės mūsų duonos yra kitas būdas prašyti: „Tėve, padėk, kad gyvenčiau santūriau“.
Rinkimės eiti prieš srovę, blaivų ir laisvą nuo perteklinės naštos gyvenimą taip, kaip darė šv. Aloyzas Gonzaga. Atsisakykime daugelio dalykų, kurie pripildo gyvenimą, bet padaro tuščią širdį. Rinkimės paprastumo duoną, kad atrastume drąsos tylai ir maldai, kuri yra tikro žmogiško gyvenimo raugas. Rinkimės žmones vietoj daiktų, kad suraugintų ne virtualius, bet asmeninius ryšius. Vėl pamilkime mus supančio tikrojo gyvenimo skonį.
Tačiau neužmirškime: Jėzus yra mūsų „kasdienė duona“. Be jo negalime nieko. Jis yra pagrindinis tikrojo gyvenimo maistas. Nors kartais Jėzų paverčiame garnyru. Tačiau jei jis nėra mūsų gyvenimo maistas, nėra mūsų dienų centras, nėra kasdienos alsavimas, tuomet visas bergždžia. Melsdami kasdienės duonos Tėvo prašykime ir sau kiekvieną dieną sakykime: blaivaus gyvenimo, rūpesčio kitais, Jėzaus visame kame ir prieš visa kitą.
Atleidimas
Sunku atleisti. Tačiau atleidimas yra būtina „Tėve mūsų“ maldos sąlyga. Dievas išlaisvina širdį nuo bet kokios nuodėmės, atleidžia viską, iki galo viską, tačiau vieno prašo: kad ir mes nepaliautume atleidę. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“, sako Jėzus.
Atleidimas atnaujina, daro stebuklus. Kiekvienas iš mūsų atgimsta kaip naujas kūrinys kai, gavę Tėvo atleidimą, mylime brolius. Tik tuomet galime į pasaulį įnešti tai, kas tikrai nauja, nes nėra didesnės naujovės už atleidimą, kuris blogį paverčia gėriu. Mes tai matome taip pat krikščionybės istorijoje: kiek daug gero patyrėme atleisdami vieni kitiems, atpažindami save kaip brolius po istorinių kivirčų ir kančių. Tėvas džiaugiasi, kai kiekvienas iš tikros širdies atleidžiame. Jis tuomet dovanoja savo Dvasią. Prašykime šios malonės: kad neužsisklęstume sukietėjusiomis širdimis, laukdami tik iš kitų, tačiau ženkime pirmą žingsnį į brolišką maldos ir konkrečios meilės susitikimą. (SAK / Vatican News)
