Pranciškaus žodžiai, pasakyti sekmadienio Vidudienio maldoje Kaune
Brangūs broliai ir seserys,
Išminties knygoje, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje, kalbama apie persekiojamą teisųjį, apie žmogų, kuris pačiu savo buvimu yra priekaištas nedoriesiems. Nedoru vadinamas žmogus, kuris engia vargšą, nepasigaili našlės net negerbia senelio (1, 17-20). Nedorėlis mano, kad jo jėga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstymo būdą, ideologiją, dominuoti kalboje, naudoti prievartą ar represijas siekiant palaužti tuos, kurie tiesiog savo kasdieniu gyvenimu garbingu paprastu darbščiu ir solidariu elgesiu skelbia, kad kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė yra įmanoma. Nedorėliui per maža vien to kad vedamas savo užgaidų daro, ką nori; dar daugiau jis nenori, kad kiti darytų gera ir taip atskleistų jo elgesio užmačias. Nedorėlio blogis siekia sunaikinti gėrį.
Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši Tauta matė galutinį Vilniaus Geto panaikinimą; tokiu būdu užbaigiant prieš dvejus metus pradėtą tūkstančių žydų naikinimą. Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo per pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms.
Evangelijoje Jėzus mums primena apie pagundą: troškimą būti pirmiems, būti pranašesniais už kitus, kad atidžiai budėtume ir nepasiduotume jai, kuri gali užsimegzti kiekvieno žmogaus širdyje. Kiek kartų yra atsitikę taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti pranašesnė už kitą, turinti daugiau teisių nei kita, daugiau privilegijų išlikti arba užkariauti. Kokius priemones siūlo Jėzus, kai pasireiškia tokios užuomazgos mūsų širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete? Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais. Jei galia tam tarnautų, jeigu leistume Evangelijai persmelkti mūsų gyvenimus, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų būtų tikrove. „Pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, iš naujo randantis įvairioms karo ir konflikto formoms, mes, krikščionys, turime primygtinai siūlyti pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti „vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2). (Evangelii gaudium, 67).
Čia, Lietuvoje yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu Jus, kalbėdami Viešpaties Angelo maldą, prašyti Mergelės Marijos, kad mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, ant to kalno, ant kurio gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui.
Jėzus mažiausiąjį pastato į centrą, jį pastato mūsų visų akivaizdoje, kad jaustume atsakomybę atsiliepti. Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ padarytų tokiu dosniu ir tokiu vaisingu kaip Jos.
(Kalbama Viešpaties Angelo malda)
Broliai ir seserys,
noriu nuoširdžiai padėkoti poniai Respublikos Prezidentei ir kitiems Lietuvos valdžios atstovams, taip pat vyskupams ir jų bendradarbiams už mano vizito parengimą. Dėkoju visiems tiems, kurie prie to įvairiais būdais prisidėjo, taip pat ir malda.
Šiomis dienomis ypač galvoju apie žydų bendruomenę. Šią popietę melsiuosi prie paminklo Geto aukoms Vilniuje, minint 75 metų sukaktį nuo jo sunaikinimo. Aukščiausiasis telaimina dialogą ir bendrą įsipareigojimą dėl teisingumo ir taikos.
Gražaus sekmadienio! Skanių pietų!
