Popiežius: Švelnumo revoliucija išgelbės
„Dievo Žodis tikrai nesikeičia, tačiau kūnas, kuriuo Jis pašauktas apsivilkti, taip, jis keičiasi kiekvienoje epochoje. Todėl teologijai ir jos misijai šiandien „daug darbo“: teologija pašaukta įkūnyti Dievo Žodį trečiojo tūkstantmečio Bažnyčiai ir žmonijai. Kitais žodžiais – Bažnyčiai ir žmonijai kaip niekad reikia švelnumo revoliucijos. Ji išgelbės“. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į Italijos Šeimos centro „Švelnumo namai“ nacionalinio suvažiavimo dalyvius, kuriuos priėmė audiencijoje ketvirtadienį Vatikane.
Pasak Šventojo Tėvo, „švelnumo revoliucijos“ turiniui svarbūs du dalykai: „džiugesys, jog jaučiame, kad Dievas mus myli“ ir „džiugesys, jog jaučiame galintys mylėti Dievo vardu“.
Žinia, jog Dievas mus myli, gerai išgirsta pastaraisiais metais – per pamaldumą į Švč. Jėzaus Širdį ir gailestingąjį Jėzų, per gailestingumą, kuris yra Švč. Trejybės ir krikščioniškojo gyvenimo būdingiausia savybė. Be kita ko, ketvirtadienio Mišių liturgija irgi prisiminė Jėzaus žodžius: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas gailestingas“.
Švelnumas gali būti indikatorius būdo, kuriuo mes priimame ir suvokiame Dievo gailestingumą. Švelnumas mums atskleidžia tiek Dievo tėvišką, tiek Dievo motinišką veidą, Dievo, kuris be galo pamilo žmogų, kuris myli žmoniją be galo daugiau nei motina savo vaiką. Kad ir kas būtų, kad ir ką darytume, Dievas yra šalia mūsų. Švelnumas yra priešnuodis Dievo baimei, nes „nebėra meilėje baimės“ (1 Jn 4,18). Jausmas, kad esame mylimi reiškia išmokti pasitikėti Dievu, ir jam pasakyti taip, kaip Jis trokšta, pasakyti: „Jėzau, pasitikiu tavimi“.
Teologija turėtų mus maitinti, kad mūsų gyvenimas pagal tikėjimą būtų sąmoningas, kupinas meilės ir vilties, verčiantis „pulti ant kelių“ iš meilės Dievui. Švelnumas primena Kristaus kančią. Kryžius yra dieviškojo švelnumo antspaudas, kylantis iš Viešpaties žaizdų. Jo regimos žaizdos yra langai, atveriantys jo neregimą meilę. Jo kančia kviečia perkeisti suakmenėjusias širdis, kad taptų gyvomis, mylinčiomis Dievą. Ir, dėl Dievo meilės, žmogų.
Antra vertus, turime jaustis galinčiais mylėti. Žmogus, kai jaučiasi mylimas, nori mylėti. Jei Dievas yra begalinis švelnumas, tuomet ir žmogus, kurį sukūrė pagal savo atvaizdą, gali būti švelnus. Todėl švelnumas yra pirmas žingsnis, apsaugantis nuo „lenkimosi į save“, nuo egocentrizmo, kuris subjauroja žmogaus laisvę. Dievo švelnumas padeda suprasti, kad meilė yra gyvenimo prasmė. Jaučiamės pašaukti perduoti pasauliui iš Viešpaties gautą meilę, ją plačiai paskleisti Bažnyčioje, šeimoje, visuomenėje, suderindami su tarnavimu ir savęs dovanojimu. Visa tai ne iš pareigos, o iš meilės tam, kuris mus švelniai myli.
Šios mintys kreipia dėmesį į „einančiąją teologiją“. Tokia teologija išsivaduoja iš tarpeklių, kuriuose kartais įstringa ir dinamiškai kreipiasi į Dievą, paimdama už rankos žmogų; tai ne narciziška teologija, bet siekianti tarnauti bendruomenei; tai teologija, kuri nesitenka tik kartoti praeities paradigmas, bet leidžia būti įsikūnijusiu Žodžiu. Dievo Žodis tikrai nesikeičia, tačiau kūnas, kuriuo Jis pašauktas apsivilkti, taip, jis keičiasi kiekvienoje epochoje. Šiandien labiau nei bet kada reikia švelnumo revoliucijos. Ji išgelbės, pasakė popiežius Italijos Šeimos centro „Švelnumo namai“ suvažiavimo dalyviams.
Italijos Šeimos centrą „Švelnumo namai“ įsteigė grupė pasauliečių su kunigu iš Perudžos 2003 metais. Centro tikslas – palydėti sunkumus patiriančius sutuoktinius. Šeimos centro „Švelnumo namai“ suvažiavimas prasideda penktadienį , rugsėjo 14 Asyžiuje ir tęsis iki sekmadienio. Nacionalinį suvažiavimą remia Italijos ir Umbrijos vyskupų konferencijų šeimos pastoracijos biurai ir Asyžiaus pranciškonai. (SAK / Vatican News)
