Popiežius seminaristams: „Pasitikrinkite, kas nutiko širdžiai“
Popiežius Pranciškus šv. Pauliaus VI kanonizavimo išvakarėse, šeštadienį, spalio 13 dieną, priėmė Lombardijos regiono seminaristus su jų dvasiniais vadovais. Audiencijoje dalyvavo per keturis šimtus klierikų ir kunigų iš vienuolikos šiaurės Italijos vyskupijų.
Lombardijos regiono Bažnyčiai žemiečio šv. popiežiaus Pauliaus VI asmuo ypatingai artimas: šv. Paulius VI gimė ir užaugo Lombardijoje, prieš išrinkimą popiežiumi beveik dešimtmetį buvo Milano, Lombardijos bažnytinio regiono sostinės, arkivyskupas, o išrinktas popiežiumi Romoje 1963 metais palaimino naujos Popiežiškosios Lombardijos Seminarijos Romoje kertinį akmenį ir po kelerių metų – naująsias patalpas.
Lombardijos seminaristai, keturiolika regiono vyskupų ir per šimtas dvidešimt kunigų piligrimystėje į Romą taip pat dalyvavo Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino vadovautose Mišiose šv. Petro bazilikoje.
Įžvalga
Popiežius sakė, kad jis, kaip kiekvienas seminaristas, prieš įstodamas į kunigų seminariją, turėjo peržvelgti savo gyvenimą. Tai – ėjimas įžvalgos keliu, palydint kitam asmeniui, kad paaiškėtų, ko Viešpats Dievas nori. Krikščioniškas gyvenimas yra įžvelgimo gyvenimas. Kodėl turime tikrinti savo sąžinę? Ne tik nuodėmėms ir dorybėms suskaičiuoti, bet tam, kad pasitikrintume, kas nutiko širdžiai. Įžvelgti – tai pasižiūrėti, kas vyksta mano širdyje, manyje; kurios mintys džiugina, kurios liūdina; kurie dalykai liūdina, bet nujaučiu, kad man jų nereikia?
Suvokti, kad esame nusidėjėliai
Vienas iš sunkiausių dalykų krikščioniškame gyvenime – o tam reikia ypatingai didelio įžvalgumo: kaip sugyventi su nuodėme? Visi esame nusidėjėliai, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kai nupuolu, kaip man gyventi su nuopuoliu? Kaip jį išspręsti? Reikia melstis, klausyti patarimų, kaip gyventi su nuodėme ir ją pašalinti. Visuomet reikia susirasti, kas padėtų gyventi su neišvengiamu blogiu, su klaidomis, bet ir su tuo, kas gera. Atrodo, kad nelabai mokame išspręsti konkrečios mūsų nuodėmingumo problemos. Sprendžiame teoriškai, bet ne konkrečiai. Tam irgi reikia įžvelgimo.
Liudyti artumą
Jūs turite būti Dievo tautos kunigai, jo tautos ganytojai, o ne „valstybiniai klerikalai“, prisiminkite, kaip smarkiai Jėzaus kovojo su savo laikų klerikalizmu, su Rašto aiškintojais, fariziejais, įstatymo mokytojais. Leiskite jums labai aiškiai pasakyti: klerikalizmas yra Bažnyčios iškraipymas. Savęsp žvelgiantis, karjeros siekiantis jaunas kunigas yra labiau fariziejų ir sadukiejų, o ne Jėzaus pusėje. Kunigui svarbu liudyti artumą taip, kaip tai darė Jėzaus. Artumą žmonėms ir artumą Dievui maldoje. Kunigas, pasiklystantis įvairių dalykų organizavime ne tik iš dalies praranda šį artumą, bet ir atitolsta nuo Jėzaus kunigystės idealo.
Nebijoti rizikos
Rimta formacija reikalauja, kad seminaristas pirmiausia būtų keliaujantis, nesustojęs. Jį reikia išjudinti, nes kunigas, kuris nejuda, prisigalvoja kvailysčių, šneka kvailystes ir daro kvailystes. Visuomet reikia būti keliaujančiu, nors tai ir kelia tam tikrą riziką. Gali būti paslydimų, tačiau kartais jie gali net padėti. Mat kas nerizikuoja, nežengia pirmyn! Reikia rizikuoti, tačiau atsargiai. Su malda ir palydėjimu. Padėti jaunimui ragauti Evangelijos rizikos skonį reiškia padėti jiems išeiti, kad patirtų tai, kas paprastai patiriama keliaujant: priėmimą, atmetimą, įžeidimą, pagyrimą, tuštumą. Reikia išmokyti skirti, ugdyti kantrybę. Ugdykite kantrybę, nes Dievas kantrus! Popiežius Lombardijos seminaristams priminė Romano Guardini „Tikėjimo išpažinimo“ antrąjį skyrių apie Dievo kantrybę. (SAK / Vatican News)
