Pirmoji šv. Pauliaus VI kelionė: nepaprastų dvasinių sprogimų serija nuo Jeruzalės iki Romos

Kelionė 1964 metų sausio 4–6 dienomis buvo istorinis įvykis: Romos vyskupas po beveik dviejų tūkstančių metų pertraukos sugrįžo į Jėzaus ir savo pirmtako, apaštalo Petro, gimtinę, lankėsi Jeruzalėje, Nazarete, Betliejuje, kitose Išganymo istorijos vietovėse dabartinėje Jordanijoje, Palestinoje ir Izraelyje.

Be to, pirmą kartą po tūkstantmečio susitiko Romos ir Konstantinopolio vyskupai – patriarchas Atenagoras, sužinojęs apie popiežiaus Pauliaus VI vizitą, atskubėjo į Jeruzalę susitikti. Tai buvo pirmas tokio aukšto lygio ekumeninis susitikimas, nutiesęs kelius tolesniam atsiskyrusių Bažnyčių suartėjimui iki pat schizmos pašalinimo atšaukiant pirmtakų prieš tūkstantį metų vienas kitam paskelbtą ekskomuniką.

Kelionė ženklino pirmuosius Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo žingsnius: Paulius VI pratęsė Vatikano II Susirinkimą, užbaigė antrąją iš keturių Susirinkimų sesijų likus tik kelioms savaitėms iki jo kelionės į Palestiną.

Drauge tai buvo pirmoji popiežiaus kelionė į užsienį naujaisiais laikais, pirmoji popiežiaus kelionė lėktuvu, pirmoji kelionė, atvėrusį kelią popiežių apaštališkosioms kelionėms, pirmoji kelionė, kurią per radiją ir televiziją sekė milijonai žmonių visame pasaulyje.

Šv. Paulius VI įžengė į Jeruzalę pro Damasko vartus, meldėsi Kristaus kapo, Betliejaus ir Nazareto bazilikose, sveikino graikų apeigų katalikus, vienuolius pranciškonus ir Šventojoje Žemėje gyvenusius kraštiečius iš Milano, susitiko su Jeruzalės graikų ir armėnų, lotynų ir melkitų, maronitų ir kitais patriarchais, su anglikonais ir protestantais, Jordanijos monarchu, Izraelio valdžios vadovais.

Popiežius sugrįžo į Romą Viešpaties apsireiškimo, Trijų Karalių, iškilmės vakarą. Visų nuostabai Romos gatvėse sugrįžusio į savo vyskupiją šv. Pauliaus VI laukė minios spontaniškai susirinkusių ir euforiškai džiūgaujančių žmonių. Dar tą patį vakarą popiežius kardinolams apžvelgdamas kelionę džiugesio proveržį Romoje palygino su tokiu pat Šventosios Žemės ortodoksų, žydų, musulmonų ir katalikų parodytu džiugesiu. Džiaugsmo proveržius popiežius pavadino „nepaprastų dvasinių sprogimų serija“.

Jis kvietė pamąstyti apie trijų intensyvių kelionės dienų įvykius, kuriuose įžvelgė kažką dieviško, antgamtinio. „Štai, – kalbėjo kardinolams popiežius –Konstantinopolio Ekumeninis patriarchas Atenagoras atvyko susitikti su manimi su ne mažiau kaip vienuolika metropolitų ir troško apkalbinti mane kaip brolį, nepaleisdamas rankos nusivedė pokalbiui į priimamąjį, kartodamas: „Turim vienas kitą suprasti, turim susitaikyti, parodyti pasauliui, kad vėl esme broliai“, o atsisveikindamas Jeruzalėje primygtinai prašė: „Pasakyk man, ką turime daryti?!“

„Neturim, pasiduoti euforijai“, – tęsė į Romą sugrįžęs šv. Paulius VI, – „tačiau tai tikrai gali būti pradžia visai kito kelio rytojaus visuotinei Bažnyčiai, kelio, kuris išvestų ją iš dabartinės susiskaldymo būklės.“

Istorinę pirmąją kelionę Paulius VI apžvelgė vos išlipęs iš lėktuvo Romos oro uoste, sakė, jog troško, kad ji būtų tarsi „ypatingas susitikimas su Kristumi, proga paskelbti pasauliui aukščiausiąją Atpirkimo tikrovę ir visuotinumą, jog dieviškasis Išganytojas toliau veikia per savo Bažnyčią“.

„Viešpaties apsireiškimo, Trijų Karalių, liturgija pasakoja apie nuostabią šviesą, kuri iš Jeruzalės sklinda į visą pasaulį ir nugali tamsą. Šioje dieviškoje šviesoje įvykdžiau savo maldos ir atgailos kelionę, meldžiausi, kad ji kuo ryškiau šviestų pasaulyje, kuriame baimė, netikrumas ir baisūs sukrėtimai prasideda todėl, kad buvo stengtasi nustelbti ir užgesinti šią šviesą. Kartojame: tik palaimintajame Jėzuje išganymas; Jo tiesos, gėrio ir meilės žinioje glūdi atsakymas į visus iškylančius neaiškumus; laisvai priimtoje jo valioje – pasaulio taika!“ (SAK / Vatican News)