Popiežiaus bendroji audiencija. Tikroje maldoje nėra žodžio „aš“

Jėzus nori, kad mūsų malda būtų nuoširdi, kad melsdamiesi neveidmainiautume. Neįmanoma nieko nuslėpti nuo Dievo, nepadės jokie grimai ir jokie gudravimai, nes Dievas mus gerai pažįsta, mato, kas yra mūsų viduje. Mūsų malda turi būti nuoširdus pokalbis su mus mylinčiu Tėvu, sakė popiežius. Taip pat reikia saugotis, kad mūsų malda nevirstų tik jausmingu dūsavimu, neprarastų konkretumo. Kai krikščionis meldžiasi, jis savo sąžinėje neatsitveria nuo pasaulio, neužtrenkia savo širdies durų, bet melsdamasis atsimena kitus žmones ir jų sunkumus.

„Tėve mūsų“ maldoje nėra mūsų dažnai kartojamo žodžio „aš“. Jėzus mus moko sakyti „tu“, nes krikščionio malda – tai dialogas. „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia“. Po to pereinama prie „mes“ – kalbama pirmuoju asmeniu, bet daugiskaita. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, „atleisk mums mūsų kaltes“, „neleisk mūsų gundyti“, „gelbėk mus nuo pikto“. Net apie elementariausius žmogaus poreikius – kasdienę duoną alkiui numalšinti – kalbame daugiskaita, tai yra visų vardu. Melsdami duonos sau patiems atsimename visus vargstančiuosius.

Kodėl Jėzus nori, kad šitaip mes melstumės? Todėl, kad pokalbyje su Dievu nėra vietos jokiam individualizmui. Iš kiekvieno atskiro žmogaus širdies kylanti malda yra brolių ir seserų bendruomenės malda. Saulei nusileidus, krikščionis melsdamasis pasakoja Dievui apie dienos metu sutiktus žmones, atsimena jų veidus, jų sunkumus.

„Tik tuomet malda kyla į Dievą, kai meldžiasi brolių ir seserų bendruomenė – „mes“. Mes esame bendruomenė, mes esame broliai ir seserys, mes esame besimeldžianti Dievo tauta“, – sakė popiežius. „Kažkada vienas kalėjimo kapelionas manęs paklausė: „Sakykite, tėve, kas yra žodžio „aš“ priešingybė?“ „Aš jam naiviai atsakiau: „tu“. „Tai karo pradžia. Žodžio „aš“ priešingybė – tai žodis „mes“, nes jame glūdi taika, jame visi kartu esame.“

Jei krikščionis nemato šalia esančio kenčiančio žmogaus, jei jis abejingas kenčiančiųjų ašaroms, jei jis su viskuo susitaikęs ir apsipratęs, jo širdis – kieta kaip akmuo. Jei taip yra, melskime Viešpatį, kad paliestų mūsų širdį ir padarytų ją jautrią.

Kristus abejingai nepraėjo pro šio pasaulio kančią: jis buvo jautrus ir gailestingas kiekvienam sutiktam kenčiančiajam, atjautė visus, ką slėgė kūno ir sielos kančia. Atjauta ir gailestingumas, sakė popiežius, – tai vieni svarbiausių Evangelijos raktažodžių.

Klauskime savęs: ar melsdamasis girdžiu kenčiančių žmonių šauksmą? O gal galvoju, kad malda – tai nuskausminantis vaistas, būdas save nuraminti? Jei taip – tai reikia kuo greičiau išsklaidyti šį nesusipratimą. Tokia malda tikrai nėra krikščioniška. „Mes“, kurio išmokė Jėzus, reikalauja būti atsakingiems už savo brolius ir seseris.

Yra žmonių, pridūrė popiežius, kurie sakosi neiešką Dievo. Jėzus nori, kad ir juos atsimintume savo maldoje, nes jie Dievui rūpi labiau už kitus. Jėzus atėjo ne pas sveikuosius, bet pas sergančiuosius, pas nusidėjėlius. Jis atėjo pas mus visus, nes visi esame nusidėjėliai. Nesijauskime pranašesni už kitus, nes Dievas leidžia savo saulei tekėti visiems žmonėms.

„Šventieji ir nusidėjėliai – visi esame to paties mus mylinčio Tėvo vaikai. Kai ateis mūsų gyvenimo pabaiga, būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome. Meilė yra ne tik jausminga, bet konkreti ir atjaučianti, pagal Evangelijos taisyklę: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). (JM / VaticanNews)