Popiežius Kapitolijuje: Roma pašaukta būti švyturiu
„Seniai troškau atvykti į Kapitolijų, jus sutikti ir padėkoti už Romos savivaldybės bendradarbiavimą su Šventuoju Sostu ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus ar kitų bažnytinių įvykių proga. Jų tvarkingai ir sėkmingai eigai reikia miesto administratorių gero nusiteikimo ir kompetentingo darbo, administratorių miesto, kuris yra kelių tūkstančių metų liudytojas ir kuris amžiams bėgant, priėmęs krikščionybę, tapo katalikybės centru“, – sakė popiežius Pranciškus.
Romos vardas į istoriją pateko dėl autentiškos teisės sampratos ir dėl praktinės išminties, dėl joje sukurtų principų ir institucijų, dėl pasiekimų filosofijoje, mene ir kitose kultūros srityse, dėl tokio graikų paveldo integravimo ir praturtinimo, kuris tapo atskira graikų–romėnų kultūra. Dėl sutapimo, kurį sunku pavadinti atsitiktinumu, Romoje kankinyste buvo vainikuota apaštalų Petro ir Pauliaus ir daugybės kitų liudytojų misija. Taip buvo pasėtos naujų krikščionių kartos. Jos, kartais džiugiomis, kartais dramatiškomis aplinkybėmis suteikė Romos miestui naują veidą, spindintį iki šiol savo bažnyčiomis, rūmais ir kitais meno kūriniais.
Popiežius Pranciškus pabrėžė socialinę miesto istoriją. Per 2800 metų Roma priėmė daugybės tautų iš viso pasaulio, įvairiausių socialinių padėčių asmenų, nesunaikindama jų teisėtų skirtumų, nežemindama ir nesutraiškydama jų tapatybių, bet sukurdama derlingą dirvą joms atsiskleisti ir kurti naujas formas. Todėl ji traukė ir traukia piligrimus ir studentus, turistus ir pabėgėlius. Roma tapo ašimi tarp šiaurės ir Viduržemio regionų, tarp lotynų ir germanų civilizacijų, tarp civilinės ir dvasinės valdžios.
Kaip Italijos sostinė ir tuo pat metu katalikybės centras, anot Pranciškaus, „Roma tam tikra prasme įpareigoja civilinę ir dvasinę valdžias nuolatos ir patikimai bendradarbiauti su abipuse pagarba; taip pat reikalauja būti kūrybingais mezgant kasdieninius gerus ryšius ir sprendžiant tokio didžiulio paveldo neišvengiamai kuriamus įvairiopus iššūkius.“
Roma, „amžinasis miestas“, yra milžiniška dvasinių, istorinių-meninių ir institucinių lobių skrynia, vieta, kurioje dirba, studijuoja, meldžiasi, savo asmenines ir šeimynines istorijas vysto trys milijonai žmonių. Tuo pat metu Roma pasižymi visuotiniu pašaukimu ir misija, kuri peržengia jūras bei kalnus, artimų ir tolimų kraštų, kalbų ir tautybių sienas. Romos administracijai tenka uždavinys valdyti, tvarkyti, bendradarbiauti šioje sudėtingoje tikrovėje.
Popiežius linkėjo, kad Romos miestas besikeičiančiomis sąlygomis sugebėtų išlikti civilizacijos švyturiu ir svetingumo mokytoju, kad neprarastų išminties ir sugebėjimo įtraukti visus į bendrą likimą. Romoje esanti Bažnyčia, jos parapijos ir mokyklos, jos karitatyvinės organizacijos ir savanoriai nori, anot Šventojo Tėvo, padėti išsaugoti kilniausią miesto veidą krikščioniška ir pilietine prasme. Viena iš svarbiausių sąlygų yra bendradarbiavimas dėl visų žmonių, kurie atsidūrė paraštėse, buvo pamiršti, apleisti, liko vieniši kančioje ir ligoje. Nereikia bijoti gerumo. Priešingai, jis yra kūrybingas, kuria taikią visuomenę, didina jėgas, rimtai sprendžia problemas, siekia orumo ir pagarbos kiekvienam, atvirumo naujoms vystymosi galimybėms.
Visus susitikimo dalyvius popiežius patikėjo Marijos, Salus Populi Romani, bei šventųjų miesto globėjų Petro ir Pauliaus užtarimui, paprašė maldos už jį patį, o jei kas nesimeldžia – tai palinkėti gera. (RK / Vatican News)
