Kojų bučiavimo gestas už taiką Pietų Sudane
Bučiuoti kojas – tai nepaprasto nuolankumo gestas, kartu ir ženklas, kuriuo popiežius norėjo parodyti, kaip labai jam rūpi, kad Pietų Sudanas pagaliau susitaikintų, kad liautųsi nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 2011 m. vykstančios naujos valstybės visuomenę sudarančių genčių tarpusavio kovos.
Kojų bučiavimo simbolis nėra visiškai naujas ir neregėtas dalykas. Gana atsiminti kasmet pasikartojančias Didžiojo ketvirtadienio apeigas, kurių metų Šventasis Tėvas nuplauna ir pabučiuoja kojas dvylikai žmonių, savo asmeninėmis istorijomis įkūnijančių skausmo, vargo ir atmetimo situacijas. Šie simboliai jaudina, bet nestebina.
Šia proga dera prisiminti ir šv. Paulius VI gestą 1975 m. Siksto koplyčioje priimdamas Konstantinopolio patriarcho pasiuntinį metropolitą Melitoną, popiežius Paulius VI prieš jį atsiklaupė ir pabučiavo kojas. Tai buvo atsiteisimo gestas už įžeidimą, kuriuo penkioliktajame amžiuje ortodoksus įskaudino popiežius Eugenijus IV. 1439 m. į Florencijos susirinkimą atvykę Konstantinopolio patriarcho atstovai buvo verčiami, bet atsisakė, bučiuoti kojas popiežiui.
Pranciškaus gestas ketvirtadienio pavakare kur kas paprastesnis. Popiežius juo pabrėžė, kaip labai jam rūpi, kad liautųsi smurtas Pietų Sudane. Kartu jis spontaniškai atsakė į rekolekcijose dalyvavusių dviejų pagrindinių Pietų Sudano lyderių paliudytą valią siekti taikos. Užbaigiant Vatikane vykusias rekolekcijas, prieš baigiamąjį susitikimą, prezidentas ir pagrindinis jo oponentas abu nuėjo į Šv. Mortos namų koplyčią ir vienu du valandėlę meldėsi už taiką savo šalyje. Šį jų gestą sekė stiprus simboliškas popiežiaus gestas – kojų bučiavimas. (JM / VaticanNews)
