Popiežiaus katechezė: Nėra tobulų, visi skolingi Dievui

„Paprašiusi Dievo, kad duotų mums kasdienės mūsų duonos, „Tėve mūsų“ malda atveria mus santykiams su kitais. Jėzus mus moko, kad Tėvo prašytume „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“: kaip mums reikia duonos, taip reikia ir atleidimo. Kiekvieną dieną.“

Šiais žodžiais popiežius kreipėsi į trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvius, pratęsdamas pokalbių apie „Tėve mūsų“ maldą ciklą. Pasveikinęs susirinkusius maldininkus popiežius apgailestavo, jog Romoje pabjuro orai: „Nelabai graži diena, vis vien visus jus sveikinu: „Laba diena!“

Kai krikščionis meldžiasi, visų pirma prašo Dievą, kad jam būtų atleistos kaltės, t. y. nuodėmės, negražūs dalykai, kuriuos padaro. Tai – kiekvienos nuoširdžios maldos tiesa: net būdami tobuli, net jei būtume skaidriausi šventieji, niekuomet nenukrypstantys nuo gerojo kelio, visuomet liksime už viską Tėvui skolingi, jam nusikaltę vaikai.

Pavojingiausias kiekvieno krikščionio nusistatymas yra išdidumas. Su tokiu nusistatymu prieš Dievą stojantis žmogus įsitikinęs, kad jam viskas gerai. Kaip fariziejus iš palyginimo, kuris šventykloje esą meldžiasi, tačiau iš tikrųjų Dievo akivaizdoje šlovina save. Tie, kurie jaučiasi esantys tobuli ir  kritikuoja kitus, yra išdidūs. Niekas nėra tobulas. Tuo metu visų neapkenčiamas palyginimo muitininkas, sustojęs prie šventyklos slenksčio, nes nesijaučia vertas į ją įžengti, pasikliauja Dievo gailestingumu. Jėzus paaiškina, kad, priešingai nei fariziejus, muitininkas nuėjo namo nuteisintas, t. y. jam atleista, jis sugrįžo išgelbėtas todėl, kad nebuvo išdidus, pripažino savo ribotumą ir savo nuodėmes.

Popiežius kalbėjo ir apie krikščionių išpuikimą. Yra nuodėmių, kurios matomos, o kitos – paslėptos, vienos baisios, sukeliančios atgarsį, o kitos paslėptos širdyje, kurių net nepastebime. Iš jų pati baisiausia yra puikybė – puikybė verčia įsivaizduoti, kad esame geresni už kitus ir panašūs į Dievą.

Tačiau Dievo akivaizdoje visi esame nusidėjėliai, visi turime pagrindo „muštis į krūtinę“ taip, kaip muitininkas šventykloje.

Šventasis Tėvas priminė katechezės įvade perskaitytą skaitinį iš Pirmojo Jono laiško: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1 8–9).

„Jei nori sau meluoti, sakyk, kad esi be nuodėmės. Deja, šitaip tik apgaudinėji save“, – sakė Pranciškus.

Esame skolingi visų pirma todėl, kad šiame gyvenime gavome daug: egzistenciją, tėvą ir motiną, draugystę, kūrinijos ypatingumus. Ir nors visiems mums tenka patirti sunkių dienų, visuomet turime prisiminti, kad gyvenimas yra malonė, tai stebuklas, kurį Dievas ištraukė iš nieko.

Antra vertus, esame skolininkai todėl, kad jei ir įstengiame mylėti, nei vienas iš mūsų nesugeba to daryti vien savo jėgomis. Tikroji meilė pasireiškia tada, kai sugebame mylėti, bet Dievo malonės dėka. „Nei vienas iš mūsų nešviečia savo šviesa“, – tęsė popiežius, primindamas vadinamąjį „mėnulio slėpinį“, būdingą ne tik Bažnyčios tapatybei, bet kiekvieno mūsų gyvenimo istorijai.

Kaip mėnulis, kuris neturi savo šviesos, o atspindi saulės šviesą, taip pat mes neturim savo šviesos. Šviesa, kurią atspindime, yra Dievo malonės, Dievo šviesos atspindys.

Mylime pirmiausiai todėl, kad buvome mylimi, atleidžiame todėl, kad mums buvo atleista. O jei kas nors nebuvo saulės šviesos apšviestas, suledėja kaip žemė žiemą.

Kaip galime nepastebėti pirmiau mūsų esančios meilės grandinėje esantį Dievo meilės buvimą? Nei vienas iš mūsų nemyli Dievo daugiau, nei Jis pamilo mus. Tereikia atsistoti priešais kryžių, kad pastebėtume nelygybę: Jis mus pamilo ir visuomet pirmasis mus myli.

„Prašykime: Viešpatie, tegul ir pats švenčiausias iš mūsų nenustoja buvęs tavo skolininku. Tėve, pasigailėk mūsų visų“. (SAK / Vatican News)