„Ir neleisk mūsų gundyti“
Katechezės pradžioje Šventasis Tėvas pateikė „Tėve mūsų“ maldos apžvalgą. Jos pirmieji žodžiai žadina troškimą, kad Dievo sumanymai mums išsipildytų. Po to žvilgsnis nukrypsta į kasdienį gyvenimą ir į tai, ko mums reikia kiekvieną dieną. Kitoje eilutėje malda paliečia mūsų tarpasmeninius ryšius, kurie dažnai yra užteršti egoizmo: prašome atleidimo ir patys įsipareigojame atleisti. O priešpaskutiniu kreipiniu mūsų dialogas su Tėvu įžengia į tikros dramos šerdį – į mūsų laisvės ir piktojo suktybių susidūrimo teritoriją.
„Kaip žinoma, originalų graikišką išsireiškimą Evangelijoje yra sunku perteikti ir visi šiuolaikiniai vertimai šiek tiek šlubuoja. Tačiau dėl vieno akcento visi galime vienbalsiai sutikti: kad ir kaip suprastume tekstą, turime atmesti, jog Dievas yra žmogaus kelyje sutinkamų gundymų siuntėjas. Tarsi Dievas tykotų pasaloje, kad statytų kliūtis ir spąstus savo vaikams. Tokio tipo interpretacija prieštarauja pačiam tekstui ir yra tolima Jėzaus apreikštam Dievo vaizdiniui“, – kalbėjo popiežius. Neturime pamiršti, kad malda prasideda žodžiu „Tėve“. O tėvas nespendžia spąstų savo vaikams. Krikščionys neturi reikalų su pavydžiu Dievu, kuris varžosi su žmogumi arba linksminasi jį išbandydamas. Tai daugybės pagoniškų dievybių įvaizdžiai.
„Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1,13), - priminė Jokūbo laiško žodžius Pranciškus. Tėvas nėra blogio autorius, jis neatkiša savo vaikams „gyvatės vietoj žuvies“ (žr. Lk 11,11), priešingai, Jėzus moko, jog kai blogis įsiskverbia į žmogaus gyvenimą, Dievas kovoja greta jo, kad išlaisvintų.
„Dievas visada kovoja už mus, o ne prieš mus. Jis yra Tėvas! Tokia yra „Tėve mūsų“ prasmė“, – pabrėžė popiežius.
Išbandymo ir gundymo momentai slėpiningai yra ir paties Jėzaus gyvenime. Juos patirdamas Dievo Sūnus tikrai tapo mūsų broliu beveik skandalingu būdu. Ir būtent šie evangeliniai tekstai parodo, kad sunkiausi „Tėve mūsų“ maldavimai, užbaigiantys tekstą, jau yra išklausyti: Dievas mūsų nepaliko vienų, tačiau Jėzuje apsireiškia kaip „Dievas-su-mumis“ iki kraštutinių pasekmių.
„Yra su mumis, kai suteikia gyvybę, yra su mumis per visą gyvenimą, yra su mumis džiaugsme, yra su mumis išbandymuose, yra su mumis liūdesyje, yra su mumis pralaimėjimuose, kai nusidedame, visada yra su mumis, nes yra Tėvas ir negali mūsų apleisti“, – sakė popiežius Pranciškus.
Pasak jo, jei esame gundomi daryti bloga, neigti broliškumą su kitais ir trokšti absoliučios galios virš visko ir visų, Jėzus jau įveikė šią pagundą už mus, kaip liudija pirmieji Evangelijos puslapiai. Tuoj po krikšto Jėzus atsiskyrė nuo minios ir pasitraukė į dykumą, kur buvo gundomas velnio. Jo viešasis gyvenimas prasideda velnio gundymu. Daug kas sako – „kam kalbėti apie velnią, tai pasenęs dalykas, velnias neegzistuoja“. Tačiau Evangelija moko, kad Jėzus stojo į dvikovą su velniu, atmetė bet kokią pagundą ir tapo laimėtoju. „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“, – reikšmingai priduria evangelistas Matas (Mt 4,11).
Ir didžiausio išbandymo metu Dievas mūsų nepalieka vienų. Kai Jėzus pasitraukė maldai į Getsemanę, jo širdį užplūdo neapsakoma kančia, Jis patyrė vienatvę ir apleidimą. Liko vienas, su visų pasaulio nuodėmių našta ant savo pečių. Šis išbandymas toks pasibaisėtinai skausmingas, jog įvyksta kai kas netikėto. Jėzus niekada neprašė meilės sau, bet tą naktį su mirtinai nuliūdusia siela paprašė savo draugų būti arti: „Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38). Žinome, kad iš baimės apduję mokiniai užmigo. Agonijos metu Dievas prašo žmogaus jo neapleisti, o žmogus miega. Tačiau tuo metu, kai žmogus patiria išbandymą, Dievas budi.
„Sunkiausiais, skausmingiausiais, neramiausiais mūsų gyvenimo momentais Dievas budi su mumis, Dievas kovoja greta mūsų, visada yra arti. Kodėl? Nes yra Tėvas“, – pakartojo popiežius. Toji Jėzaus skausmo ir kovos naktis, pasak jo, buvo paskutinis Įsikūnijimo anspaudas: Dievas nusileidžia mūsų ieškoti mūsų sukrėtimuose ir istorijos gimdymo skausmuose.
Tai yra mūsų paguoda išbandymo valandą: žinojimas, kad tas slėnis nuo to laiko, kai Jėzus jį perėjo, nebėra dykynė, tačiau buvo palaimintas Dievo Sūnaus. Jis mūsų niekada neapleis.
Trečiadienio katechezę popiežius Pranciškus užbaigė malda: „nutolink nuo mūsų, o Dieve, išbandymo ir pagundos valandą. Tačiau kai šis laikas ateis, parodyk, Tėve mūsų, kad nesame vieni. Tu esi Tėvas. Parodyk, kad Kristus jau pakėlė šio kryžiaus naštą ir kviečia ją nešti kartu. Patikime save Tavo tėviškai meilei“. (RK / Vatican News)
