Popiežiaus šv. Mišios už migrantus ir jų gelbėtojus
Homilijoje Šventasis Tėvas komentavo Šventojo Rašto skaitinius, kurie kalbėjo, pasak jo, apie išgelbėjimą ir išlaisvinimą.
Skaitinys iš Pradžios knygos pasakojo apie garsųjį, sukrečiantį ir gyvenimą paveikusį Jokūbo sapną, apie dangų siekiančias kopėčias, kuriomis aukštyn ir žemyn laipiojo Dievo angelai. Šiame sapne Viešpats kreipėsi Į Jokūbą ir pažadėjo savo globą.
Kopėčios tarp žemės ir dangaus simbolizuoja, pažymėjo popiežius Pranciškus, ryšį tarp dieviško ir žmogiško matmens, kuris realizavosi Kristaus Įsikūnijime, meilės ir išganymo pasiūlyme. Kopėčios yra dieviškos iniciatyvos, kuri yra pirmesnė už visus žmogaus motyvus, alegorija. Šia prasme jos yra Babelio bokšto, kurį žmonės siekė pastatyti vien savo jėgomis, kad pasiektų dangų ir taptų dievais, antitezė. Tomis opėčiomis, Dievas nusileidžia žemyn ir parodo save kaip tą, kuris myli, yra gailestingas, yra su mumis. Tai vienas iš esminių momentų Išganymo istorijoje.
Jokūbo atsakas į tokį apreiškimą buvo savęs patikėjimas Viešpačiui, tuo pat metu įsipareigojimas jį pripažinti ir garbinti kaip savo Dievą. Tokią pat nuostatą išreiškia psalmininkas: „Tavimi pasitikiu!“ (Ps 91). Pasak jo, tai Dievas yra tikroji tvirtovė ir užuovėja. Jis pranoksta visą saugumą, kurį mums gali užtikrinti pasaulis. Tik Dievas atveria Dangų, tik Jis išgelbėja.
Skaitinys iš Evangelijos pagal Matą apie sinagogos vyresniojo dukros prikėlimą ir kraujoplūdžio sergančios moters išgydymą atkartoja šias temas. Sinagogos vyresnysis ir moteris parodo visišką pasitikėjimą, jog Jėzus gali jiems duoti tai, ko niekas kitas negali: išlaisvinimą iš mirties ir ligos. Vienu atveju kalbama apie vieno iš miesto lyderių dukrą, kitu atveju apie atstumtą, atmestą moterį. Jėzus jas sulygina, dosniai dovanoja savo išgelbėjimą, meilę ir paramą tiek mergaitei, tiek moteriai, atsidūrusioms beviltiškoje situacijoje.
Savo mokiniams Jėzus apreiškė būtinybę pirmumą teikti paskutiniesiems, vargšams. Artimo meilė pirmiausia turi būti orientuota į juos, į tuos, kurie gyvena vienokiame ar kitokiame skurdoe ir stokoje.
„Šeštųjų savo vizito Lampedūzoje metinių proga galvoju apie paskutiniuosius, kurie kiekvieną dieną šaukiasi Viešpaties, prašydami juos išlaisvinti iš juos kankinančių blogių. Tai apgautieji ir palikti mirti dykumoje; tai kankinami, išnaudojami ir prievartaujami sulaikymo stovyklose; tai tie, kurie leidžiasi į neramios jūros bangas; tai priėmimo stovyklose likę taip ilgai, jog nebegalima to pavadinti laikinai. Jie yra kai kurie iš paskutiniųjų, kuriuos Jėzus mus prašo mylėti ir pakelti“, – kalbėjo popiežius. – „Deja, mūsų miestų egzistencinės periferijos yra tankiai apgyvendintos išmestų, atstumtų, prispaustų, diskriminuojamų, išnaudojamų, apleistų, skurdžių ir kenčiančių asmenų. Palaiminimų dvasioje esame kviečiami numaldyti jų skausmus, pasiūlyti gailestingumą, pasotinti alkį ir numalšinti teisingumo troškimą, leisti pajusti meilią Dievo tėvystę, parodyti kelią į Dangaus Karalystę.“
„Tai žmonės, ne vien socialiniai ar migraciniai klausimai! Kalba neina vien apie migrantus“, – pažymėjo popiežius. Migrantai visų pirma yra asmenys ir jie simbolizuoja visus tuos, kurie tampa globalios visuomenės atliekomis.
Pasak Šventojo Tėvo, spontaniškai norisi pasiremti Jokūbo kopėčių vaizdiniu. Jėzuje Kristuje ryšys tarp žemės ir Dangaus yra užtikrinamas ir prieinamas visiems. Tačiau lipimas šių kopėčių pakopomis pareikalauja įsipareigojimo, nuovargio ir malonės. Ar mes negalime būti tais angelais, kurie lipa žemyn ir aukštyn, paima už parankės mažus, raišus, ligonius, atmestuosius: paskutiniuosius, kurie kitu atveju atsiliktų ir regėtų vien žemės varganumą, nors jau dabar galėtų išvysti vieną ar kitą Dangaus blyksnį.
Tai didelė atsakomybė, kurios niekas negali išsiginti, jei norime tęsti išganymo ir išlaisvinimo misiją, į kurią pats Viešpats mus pakvietė bendradarbiauti, sakė Šventasis Tėvas. (RK / VaticanNews)
