Pranciškus: mums reikia paprastos ir laisvos Bažnyčios
„Norėčiau labai paprastai pasakyti: Evangelijos džiaugsmas ištrykšta iš susitikimo su Jėzumi. Kai sutinkame Viešpatį, tada mus užlieja tokia meilė, kuria tik Jis gali mylėti“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, kai tai įvyksta, spontaniškai ir nesustabdomai kyla troškimas apie tai kalbėti, tai skelbti.
Toks evangelizavimas prasidėjo Velykų rytą, kai Marija Magdalietė susitiko prisikėlusį Jėzų, Gyvąjį, ir bėgo apie tai papasakoti apaštalams. Ji atėjo prie Jėzaus kapo apimta skausmo dėl Mokytojo praradimo, baimės dėl ateities, sutriko pamačiusi, jog kapas buvo atviras. Tačiau jos verksmas virto džiaugsmu, o vienatvė – paguoda, nes Jėzuje atrado tą meilę, kuri niekada nenuvilia ir neapleidžia. Mūsų begalinį liūdesį išgydo tik begalinė meilė.
„Daugybės žmonių patirtis mūsų dienomis nėra labai tolima Marijos Magdalietės patirčiai. Dievo, tikros ir begalinės meilės ilgesys, yra įsišaknijęs kiekvieno žmogaus širdyje. Reikia, kad kažkas padėtų jį atgaivinti. Reikia angelų, kurie mums kaip Marijai Magdalietei atneštų gerąją žinią: kūną turinčių angelų, kurie prisiartintų nušluostyti ašarų ir Jėzaus vardu pasakyti: nebijok!“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, evangelizuotojus prilyginęs angelams sargams. Jie neturi visų atsakymų, tačiau dalijasi gyvenimo klausimais ir kreipia į Dievą, nes tik Dievo asmuo, o ne daiktai ar dalykai, suteikia pilnatvę.
Pranciškus pridūrė, jog evangelizuotojas niekada neturi pamiršti, jog ir jis pats yra ieškojimų kelyje, kartu su kitais. Jis nepalieka atsilikusiųjų, nesilaiko per atstumą, neužsidaro savo grupelėje, kurioje jaučiasi patogiai. Jis nebėga nuo pasaulio, nes jo Viešpats taip mylėjo pasaulį, jog paaukojo save patį: ne tam, kad pasmerktų, o tam kad išgelbėtų. Evangelizuotojas persiima Dievo troškimais, nevadina kitų priešais, tačiau kelionės draugais, nesipuikuoja, nes Dievo ieškojimas turi būti bendras, nes iš nei vieno negali būti atimtas Jėzaus artumas.
„Brangūs broliai ir seserys, tegu mums nesutrukdo baimė suklysti ir eiti naujais keliais. Nėra didesnių prioritetų už prisikėlimo skelbimą“, – pridūrė popiežius Pranciškus, priminęs, jog Dievo malonė mėgsta apsireikšti per mūsų trūkumus ir silpnybes. Svarbiau iš tiesų tikėti, jog Dievas yra meilė ir jog nei vienas darbas, rūpestis, dosnus nuovargis, skausminga kantrybė nebus veltui, jei juos lydi meilė.
„Mums reikia paprastos ir laisvos Bažnyčios, kuri nesiekia įvaizdžio, patogumų ir įplaukų, tačiau nori išeiti. Pagalvokime apie pirmuosius krikščionis, prieš kuriuos visi buvo nusiteikę, kurie buvo persekiojami, tačiau nesiskundė“, – sakė popiežius: jie nesiekė apsiginti nuo imperijos, jų tikslas buvo skelbti Jėzų.
„Neleiskime, kad mus apkrėstų fatalizmas, jog viskas tik blogai: tai nėra Dievo mintys. Kad niekas iš mūsų nepavogtų Evangelijos entuziazmo, kasdien šaukimės jo autoriaus, Šventosios Dvasios, misijų įkarštį išlaikančios džiaugsmo Dvasios, kuri gyvenimą paverčia meilės su Dievu istorija, kuri kviečia patraukti pasaulį tik meile ir atskleisti, jog gyvenimas įgyjamas tik jį dovanojant“, – sakė popiežius. (RK / Vatican News)
