Popiežius: Romos kurija – ne rūmai, bet gyvas kūnas
Visas krikščionių gyvenimas panašus į piligrimystę, kalbėjo popiežius kurijoje tarnaujantiems savo artimiausiems bendradarbiams. Visa Dievo tautos istorija – tai kelionė, kaip liudija Dievo pažadu patikėjęs Abraomas ir Galilėjos žvejai, kurie viską paliko ir nusekė paskui Jėzų. Šį mūsų gyvenimo aspektą turime nuolatos atsiminti dabartiniais laikais, kurie yra ne tik kaitos epocha, bet didžiųjų epochinių pasikeitimų metas. Labai greitai keičiasi gyvenimo būdas, žmonių bendravimas, žinių apdorojimas, skirtingų kartų santykiai, tikėjimo ir mokslo suvokimas. Tačiau tuo pat metu netrūksta ir tokios kaitos pavyzdžių, kai tik apsivelkama naują rūbą, o visa kita lieka kaip buvę.
Prieškalėdinio susitikimo proga popiežius pasidalijo su savo bendradarbiais mintimis apie jau keletą metų vykstančią Romos kurijos reformą, kuri yra Bažnyčiai reikalingas atsinaujinimas, vykstantis ištikimai laikantis Tradicijos ir tikėjimo paveldo. Niekada nemanyta šios reformos vykdyti atmetant tai, kas anksčiau yra buvę, bet priešingai – stengiamasi panaudoti viską, kas buvo gero sudėtingoje kurijos istorijoje. Istorinis paveldas yra ateities pamatas, šaknys ir vaisingumo garantas. Remtis praeitimi nereiškia įsikibti to, kas buvę, bet reiškia pripažinti, kad gyvybė yra nenutrūkstamas vystymosi procesas, kad atmintis yra ne statiška, bet dinamiška.
Popiežius priminė, kad prieš dvejus metus vykusio panašaus prieškalėdinio susitikimo metu jis jau aptarė pirmojoje Romos kurijos reformos stadijoje įvykusius pasikeitimus, kai kurių dikasterijų pergrupavimą ir sujungimą, o šį kartą jis nori aptarti tas sritis, kurios yra labiausiai susijusios su pagrindine Bažnyčios užduotimi – evangelizavimu.
Popiežius paminėjo Tikėjimo mokymo ir Tautų evangelizavimo kongregacijas. Kai jos buvo įkurtos, jų veikloje atsispindėjo to meto situacija: tais laikais buvo galima kalbėti apie krikščioniškąjį pasaulį ir pasaulį, kurį dar reikia evangelizuoti. Šiandien to jau nėra. Evangelijos žinios dar negirdėję žmonės gyvena ne tik tolimuose kontinentuose, bet visur, ypač didžiuosiuose miestuose, kuriems reikia specifinės pastoracijos. Reikia naujų mąstymo ir veikimo paradigmų. Jau nebėra krikščioniškojo pasaulio. Jau nebesame vieninteliai kultūros kūrėjai, nesame nei pirmieji, nei tie, kurių labiausiai klausoma. Sielovadoje reikia naujos mąstysenos, kuri neturi reikšti susitaikinimo su reliatyvizmu. Nebegyvename krikščioniškajame pasaulyje, nes tikėjimas Europoje ir kitose Vakarų kultūros šalyse jau nėra savaime suprantama prielaida, bet priešingai – dažnai jis neigiamas, marginalizuojamas, išjuokiamas.
Popiežius atskirai paminėjo Komunikacijos dikasteriją, į kurią buvo sujungtos visos anksčiau veikusios informacijos platinimo ir leidybos institucijos. Bažnyčia ne tik turi naudoti naujas komunikacijos priemones, bet turi gyventi kultūrinėje aplinkoje, kurioje naujos technologijos paveikė laiko ir erdvės sampratas, mūsų pačių, kitų žmonių ir pasaulio suvokimą, mokymosi, bendravimo, žinių kaupimo ir perdavimo būdus, žmonių tarpusavio santykius.
Pasaulyje įvykusios transformacijos paskatino įkurti ir Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasteriją, kuri sujungė anksčiau veikusių Teisingumo ir taikos, Cor unum, migrantų ir sveikatos apsaugos popiežiškųjų tarybų veiklos sritis. Bažnyčiai rūpi ne tiek migracija ar specifiniai socialiniai reiškiniai, bet žmonės, seserys ir broliai. Bažnyčia yra pašaukta skelbti ir liudyti, kad Dievui nė vienas žmonės nėra tolimas ar svetimas.
Popiežius sakė, kad reforma vykdoma labai gerai suprantant jos sudėtingumą ir rimtumą, kad ne visada lengva atsiliepti į iššūkius ir surasti balansą dėl paprasto fakto, kad įtampoje tarp šlovingos praeities ir kūrybingos dinamiškos ateities yra dabartis, kurioje gyvenantiems žmonėms reikia duoti laiko, kad subręstų jiems keliamoms užduotims. Romos kurija – tai ne rūmai ir ne spinta su rūbais, kuriais persirengę apsimetinėtume, kad įvyko pasikeitimas. Kurija – tai gyvas kūnas. Kuo labiau ji ištikima Evangelijai, tuo daugiau joje gyvybės.
Baigdamas kalbą popiežius priminė, ką paskutiniame interviu prieš pat mirtį pasakė kardinolas Carlo Maria Martini: „Bažnyčia yra atsilikusi du šimtus metų. Kodėl ji neatsipeikėja? Kodėl viešpatauja baimė, o ne drąsa? Juk tikėjimas yra Bažnyčios pamatas. Tikėjimas, pasitikėjimas, drąsa. Tik meilė gali įveikti nuovargį“. (JM / VaticanNews)
