Pranciškus: nedalykime žmonių į tikinčius ir netikinčius, visi yra Dievo vaikai
Atsakydamas į klausimą, kaip pasirengti Velykoms, kurios daug kur bus švenčiamos už uždarų durų, nuotolinių transliacijų būdu, popiežius sakė, jog pasirengti padės „atgaila, užuojauta ir viltis“, ir pridūrė – „ir nuolankumas“.
„Ir nuolankumu, nes daug kartų pamirštame, jog gyvenime yra tamsių zonų, tamsių tarpsnių. Galvojame, kad tik kitam kažkas gali atsitikti. Tačiau dabartinis laikas yra tamsus visiems, neišskiriant nei vieno. Į namus įžengė skausmas ir mirties šešėlis. Tai skiriasi nuo to, ką patyrėme anksčiau. Taip pat todėl, kad nei vienas negali jaustis ramus, visi dalijasi ta pačia patirtimi šiomis sunkiomis dienomis“.
„Pasirengimas Velykoms malda ir pasninku mus lavina solidariai žvelgti į kitus, ypač tuos, kurie kenčia, laukiant tos akinančios šviesos, kuri nušvies iš naujo visus ir viską.“
„Prisimenu apaštalus, kurie audros metu šaukiasi Jėzaus: „Mokytojau, skęstame!“ Malda leidžia suprasti savo trapumą. Taip šaukiasi vargšai, kurie skęsta, kurie jaučia pavojų ir yra vieni. Sunkioje, beviltiškoje situacijoje svarbu žinoti, kad yra Viešpats, į kurį galima įsitverti.“
„Dievas mums padeda įvairiais būdais. Mus sutvirtina, prisiartina, kaip tada prie mokinių, kurie audroje prašė pagalbos. Kai ištiesė ranką skęstančiam Petrui.“
„Nenoriu žmonių skirstyti į tikinčius ir netikinčius“, – pažymėjo popiežius, paklaustas, kur paguodą randa netikintys. – „Visi esame žmonės ir visi esame toje pačioje valtyje. Joks žmogiškas dalykas neturi būti svetimas krikščioniui. Čia verkia, nes kenčia. Visi. Visiems bendras žmogiškumas ir kančia. Mums padeda sinergija, abipusis bendradarbiavimas, atsakomybės jausmas, aukojimosi dvasia, kuri regima daugybėje vietų. Neturime žmonių dalyti į tikinčius ir netikinčius, žvelkime giliau: priklausome žmonijai. Prieš Dievą visi esame vaikai.“
„La Stampa“ dienraščio žurnalistas užsiminė apie dramatiškas situacijas labiausiai epidemijos paliestose Italijos vietovėse, kai artimieji negali būti šalia mirštančių senelių ir ligonių, jų paskutinius žodžius sutuoktiniams ir vaikams perduoda slaugai.
„Šiomis dienomis man pasakojo vieną istoriją, kuri mane sujaudino ir nuliūdino, nes gerai išreiškia tai, kas šiuo metu vyksta ligoninėse“, – sakė popiežius. – „Viena senelė suprato, kad greitai mirs, ir norėjo atsisveikinti su artimaisiais: tada slaugė paėmė savo telefoną ir video skambučiu susisiekė su anūke. Tokiu būdu senelė galėjo pamatyti anūkės veidą ir išeiti paguosta. Poreikis, kad kažkieno ranka paimtų tavo ranką, kad kažkas būtų kartu paskutinėmis akimirkomis, yra esminis. Daug slaugių ir slaugų atsiliepia į šį paskutinį troškimą, išgirsta vienatvės šauksmą, paima už rankos. Skausmas tų, kurie iškeliavo be atsisveikinimo, tampa žaizda tų širdyje, kurie lieka. Ačiū visiems slaugytojams, medikams, savanoriams, kurie, nepaisant didžiulio nuovargio, kantriai ir su širdies gerumu pasilenkia prie ligonių, kad pakeistų negalinčius atvykti artimuosius.“
Kai viskas pasibaigs, kuo tai galės pasitarnauti ateičiai? „Priminimas visiems žmonėms, jog žmonija yra viena bendruomenė“, – sakė popiežius, pritardamas, jog būtinas viso pasaulio solidarumas. – „Supratimas kokia svarbi, kokia lemtinga yra visuotinė brolybė. Turime galvoti apie tai tarsi tai būtų karo pabaiga. Nebus „kiti“, bus „mes“. Iš šios situacijos galėsime išeiti tik kartu.“
Pasak Šventojo Tėvo, išėjus svarbu pradėti vėl iš naujo žmogiškai. Vėl pažvelgti į šaknis – į senelius. Kurti tikrą tarpusavio brolybę. Atsiminti sunkią ir kartu išgyventą patirtį. Eiti pirmyn su viltimi, kuri neišduoda. Tai raktiniai žodžiai naujai pradžiai: šaknys, atmintis, brolybė ir viltis. (RK / Vatican News)
