„Ir vargšui ištiesk ranką (Sir 7, 32)“. Žinia Pasaulinei vargšų dienai
„Sena išmintis šiuos žodžius padarė šventu kodeksu, kurio reikia gyvenime laikytis“, – rašo popiežius. Ir šiandien, pasak jo, Siracido žodžiai mums padeda sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia, ir įveikti abejingumo mūrus. Skurdas turi daug ir skirtingų veidų, juose galime atpažinti Viešpatį Jėzų, kuris apreiškė, kad yra savo silpniausiuose broliuose (žr. Mt 25, 40).
Siracido knygoje užrašyti išminties mokytojo žodžiai. Jis ieškojo tokios išminties, kuri žmones daro geresnius ir leidžia suprasti gyvenimo įvykius. Išminčius gyveno maždaug du amžius prieš Kristų, skausmingu metu Izraelio tautai, kai netrūko skurdo ir gedulo. Šis tikėjimo žmogus, tvirtai besilaikąs tėvų tradicijų, ieškodamas išminties pirmiausia kreipėsi į Dievą, o šis neatsisakė jam padėti. Nuo pat pirmųjų puslapių Siracido knyga pateikia patarimų konkrečioms gyvenimo situacijoms, viena iš jų – pasitikėti Dievu ir neatsiskirti nuo jo išbandymo metu (žr. Sir 2, 2–7).
Skaitydami šią knygą matome, jog artimas ryšys su Dievu ir žvilgsnis į konkretų žmogų nėra skirtingi dalykai, priešingai, jie labai susiję. Malda į Dievą ir solidarumas su vargšais ir kenčiančiais yra neatskiriami. Kad patiktum Dievui, būtina kiekviename žmoguje, kad ir menkiausiame, atpažinti Dievo atvaizdą. Dėmesys ir dosnumas vargšui pritraukia dieviškąjį palaiminimą. Todėl, pridūrė popiežius, niekada negalima teisinti malda laiko vargšams stoką.
„Kaip tik priešingai: Viešpaties palaiminimas mus apgaubia ir malda pasiekia savo tikslą tada, kai tarnaujame vargšams“, – pridūrė popiežius. – „Koks aktualus šis senas mokymas ir mums! Dievo Žodis peržengia erdvės, laiko, religijų ir kultūrų ribas. Dosnumas, kuris paremia vargšą, paguodžia kenčiantį, palengvina kančią, grąžina orumą jo netekusiam, yra sąlyga, kad jo gyvenimas būtų pilnas. Pasirinkimas padėti vargšams, patenkinti jų daugelį ir skirtingų poreikių, negali priklausyti nuo laiko ar savų interesų, nuo bekūnių sielovadinių ar socialinių projektų. Negalima uždusinti Dievo malonės jėgos dėl narciziškos tendencijos patiems visada būti pirmoje vietoje.“
Pasak popiežiaus, vargšų klausimo sprendimas yra sunkus, tačiau būtinas. Pasaulinė vargšų diena skirta atkreipti Bažnyčios žvilgsnį į šią pamatinę tikrovę, kuri visada lydės žmonijos egzistenciją (žr. Jn 12, 8) ir visada padės suprasti Kristaus artumą kasdienybėje.
Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Dievo tauta turi būti pirmoje linijoje, girdėti vargšų skundą, juos ginti ir pasidalyti tuo, ką turi. Negalima to deleguoti kitiems, negalima manyti, kad „viskas gerai“, kai yra šešėliais virtusių žmonių šeimos narių. Toks jautrumas yra evangelinio neturto dalis.
Pagalbos rankos ištiesimas taip pat leidžia suprasti, visų pirma tam, kuris ją ištiesia, kad mes galime atlikti veiksmus, kurie teikia prasmę gyvenimui. Yra daug tų, kurie ištiesia pagalbos ranką, deja, dažnai skubame, mus įtraukia į abejingumo verpetą ir nepastebime tų, kuriems reikia pagalbos. Tik kai mūsų pačių gyvenimą kas nors sukrečia, mūsų akys pajėgia pamatyti gerumą „šventųjų už gretimų durų“, gyvenančių šalia mūsų ir atspindinčių Dievo gerumą. Dienraščiuose, televizijos ekranuose, interneto svetainėse tiek blogų naujienų, kad atrodo, jog viešpatauja vien blogis. Taip nėra. Žinoma, netrūksta piktumo ir prievartos, piktnaudžiavimo ir sugedimo, tačiau gyvenimas taip pat yra audžiamas pagarbos ir dosnumo veiksmais, kurie atsveria blogį ir skatina eiti dar toliau.
Popiežius priminė, kiek ištiestų pagalbos rankų – artumo, solidarumo, meilės ženklų – matėme koronaviruso pandemijos mėnesiais, kai daugybė vyrų ir moterų, medikų, slaugų, vaistininkų, institucijų darbuotojų, savanorių, kunigų neskaičiavo darbo valandų, kad padėtų ir paguostų.
Jei pandemija užklupo netikėtai, tai pagalbos rankos ištiesimas nėra improvizacija, jam reikia kasdienių pratybų, pradedant nuo sąmoningumo, jog mums patiems reikia ištiestos rankos. Dabartinė krizė privertė pajusti ir padėjo suprasti mūsų ribas. Visus palietė neužtikrintumas ir gyvenimo suvaržymai, kai kas prarado darbą, artimuosius. Suabejojome savo dvasiniu ir materialiniu turtu, atsiskleidė mūsų baimė. Savo namų tyloje iš naujo supratome, kokie svarbūs yra paprastumas ir dėmesys esmei. Subrandinome poreikį naujai brolybei, abipusei pagalbai ir pagarbai. Krizė mus pažadino, bet jei nepabusime iš atsakomybės, solidarumo ir gerumo letargo, ji pasikartos. Patarimas „ištiesti ranką vargšui“ yra kvietimas atsakomybei ir tiesioginiam įsitraukimui, priesako mylėti artimą kaip save patį išpildymas. Tai nėra pasirinktinas dalykas, bet mūsų išpažįstamo tikėjimo autentiškumo sąlyga.
„Ir vargšui ištiesk ranką“ – šie žodžiai išryškina ir priešingą nuostatą, kuri verčia rankas laikyti kišenėse, kuri neleidžia kito skurdui paliesti mūsų širdies, dar daugiau, dažnai prisideda prie skurdo palaikymo. Abejingumas ir cinizmas yra tokios nuostatos kasdienis maistas. Palaikyti tokią nuostatą reiškia didinti išnaudojimą, atlikti korumpuotus veiksmus, priimti veidmainiškus įstatymus, parduoti ginklus ar mirtinas dozes, kad būtų greitai praturtėta ir gyvenama be saiko. Nebūsime laimingi, kol mirtį sėjančios rankos netaps teisingumo ir taikos įrankiais.
Popiežius Pranciškus meldė, kad mūsų kasdienius susitikimus su vargšais lydėtų Dievo Motina, kuri yra ir vargšų Motina, pati pažinusi sunkumus ir kančias tų, kurie yra atstumiami. Ji Dievo Sūnų pagimdė tvartelyje, o vėliau su visa šeima bėgo nuo karaliaus Erodo grasinimų.
„Tegu vargšų Motinos malda suvienija jos mylimus vaikus ir tuos, kurie jiems Kristaus vardu tarnauja. Tegu malda perkeičia ištiestą ranką į pasidalijimo ir atrastos brolybės glėbį“, – rašo popiežius 2020 metų žinioje Pasaulinei vargšų dienai. Laiškas pasirašytas birželio 13 dieną, minint šv. Antaną Paduvietį. (RK / Vatican News)
