Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės vidudienio malda. Kasdienybės pamatas
Tačiau skaitinys iš Apaštalų darbų pasakoja ne apie kankinystę, o apie Petro išlaisvinimą iš kalėjimo ir mirties pavojų tuo metu, kai visa bendruomenė karštai meldėsi už jį, priminė popiežius. Šis epizodas įvyko keletą metų prieš kitą apaštalo kankinyste pasibaigusį jo suėmimą, tada, galima spėti, bendruomenė taip pat meldėsi. Kodėl jis vienu atveju buvo išgelbėtas išbandymo metu, o kitu – ne?
Petro gyvenime galime įžvelgti kelią, kurio įžvalga gali apšviesti ir mūsų gyvenimą. Viešpats jam suteikė daug malonių, išlaisvino iš blogio: panašiai elgiasi ir su mumis, nors mes dažnai kreipiamės į Jį tik sunkumų metu. Bet Dievas žvelgia toliau ir mus kviečia eiti toliau, ieškoti ne vien Jo dovanų, bet ir Jo paties, patikėti ne vien problemas, bet ir gyvenimą. Tokiu būdu jis mums gali suteikti didžiausią malonę – dovanoti gyvenimą. Nes svarbiausias dalykas gyvenime yra suvokti, kad gyvenimas yra dovana. Tai galioja visiems: tėvams vaikų atžvilgiu ir vaikams tėvų atžvilgiu. Popiežius paminėjo vienus likusius senus tėvus. Galioja taip pat susituokusiems ir pasišventusiems, namuose, darbe, kaimynystėje. Dievas trokšta, kad sugebėtume labiau save dovanoti, nes taip tampame didūs.
Pažvelkime į šv. Petrą: jis herojiškas ne todėl, kad buvo išlaisvintas iš kalėjimo, bet todėl, kad atidavė čia savo gyvybę. Dovana egzekucijų vietą pavertė gražia vilties vieta, kurioje esame.
Štai ko reikia prašyti Dievo: ne vien akimirksnio malonės, bet gyvenimo malonės. Evangelija šiandien kalba apie įvykį, kuris pakeitė Petro gyvenimą. Jis išgirdo Jėzaus klausimą: „Kuo mane laikai?“ ir į jį atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau“, – atitarė Jėzus.
Pažodžiui palaimintas reiškia „laimingas“. Kai Petras pasakė Jėzui, kad jis yra gyvasis Dievas, Jėzus pasakė, kad jis yra palaimintas. Tad kokia yra laimingo gyvenimo paslaptis? Atpažinti Jėzų kaip gyvąjį Dievą. Nėra svarbu žinoti, kad Jėzus buvo reikšminga istorijos figūra, nėra svarbu vertinti tai, ką jis pasakė ar padarė. Svarbu, kokią vietą Jam suteikiu savo gyvenime.
Šią akimirką Simonas išgirdo iš Jėzaus: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Jis buvo pavadintas uola ne todėl, kad buvo tvirtas ir patikimas žmogus. Priešingai, jis padarys daug klaidų ir netgi išsižadės Mokytojo. Tačiau jis pasirinko savo gyvenimą statyti ant Jėzaus, o ne ant „kūno ir kraujo“, ant savo paties sugebėjimų. Petras tapo tuo akmeniu, nes pasiryžo savo gyvenimą statyti ant uolos – ant Jėzaus. Taip elgėsi ir Paulius, kuris dėl Jėzaus atsisakė viso kito.
Šiandien, apaštalų akivaizdoje, galime savęs klausti: „Kaip aš gyvenu? Galvoju tik apie akimirksnio poreikius ar tikiu, kad mano tikrasis poreikis yra Jėzus, kuris mane gali paversti dovana? Kaip gyvenu: remiuosi savo sugebėjimais ar gyvuoju Dievu?“
Tegu Dievo Motina, kuri visiškai pasitikėjo Dievu, mums padeda Jį padaryti kiekvienos dienos pamatu, kad mūsų pačių gyvenimas taptų dovana, meldė Pranciškus.
*
Po Viešpaties Angelo maldos popiežius pasveikino visus romiečius ir visus gyvenančius Romoje su miesto šventųjų globėjų Petro ir Pauliaus iškilme ir palinkėjo, kad kiekvienas miesto gyventojas galėtų gyventi oriai ir susidurti su džiugiu Evangelijos liudijimu.
„Tradiciškai šia proga į Romą atvyksta ekumeninio Konstantinopolio patriarchato delegacija, bet šiemet dėl pandemijos tai buvo neįmanoma. Todėl dvasiškai apkabinu savo brangų brolį patriarchą Baltramiejų ir viliuosi, kad mūsų abipusiai susitikimai vėl prasidės kiek įmanoma greičiau“, – pridūrė popiežius.
Jis taip pat pasveikino visus šv. Petro aikštėje buvusius maldininkus ir piligrimus, linkėjo, kad apsilankymas prie apaštalų kapų sustiprintų jų tikėjimą ir liudijimą. Popiežius dar kartą priminė, kad jų susitikimo vieta yra apšlakstyta kankinių krauju. Jie liturgiškai atsimenami birželio 30-ąją dieną. Pranciškus atsisveikino visiems palinkėdamas gražios šventės, gerų pietų ir prašydamas nepamiršti melstis už jį patį. (RK / Vatican News)
