Trečiadienio katechezė. Ko reikia, kad pradėtume rūpintis?
„Visos gyvybės formos yra susijusios tarpusavyje ir mūsų sveikata priklauso nuo Dievo sukurtų ir mūsų rūpesčiui patikėtų ekosistemų būklės. Piktnaudžiavimas yra sunki nuodėmė, kuri žaloja ir sargdina. Geriausias priešnuodis netinkamam elgesiui su mūsų bendrais namais yra kontempliacija. Nes, kai neišmokstama sustoti, stebėtis ir vertinti grožį, nenuostabu, kad kiekvienas dalykas virsta daiktu naudojimui ir išnaudojimui be skrupulų“, – sakė Šventasis Tėvas. Tačiau mūsų bendrieji namai, kūrinija, nėra vien paprastas išteklius. Kiekvienas kūrinys turi savaiminę vertę ir savu būdu atspindi Dievo gerumą bei išmintį.
„Reikia atskleisti šią vertę ir dieviškos šviesos spindulį, o, kad atskleistume, turime nuščiūti, klausytis ir kontempliuoti. Be kontempliacijos lengva įsmukti į išbalansuotą ir išpuikusį antropocentrizmą, kuris, pristatydamas mus kaip absoliučius visų kitų kūrinių valdytojus, perdeda žmogiškų būtybių vaidmenį“, – sakė popiežius ir pridūrė: „Iškraipyta biblinių tekstų apie sukūrimą interpretacija prisidėjo prie šios klaidingos perspektyvos, kuri leidžia išnaudoti žemę iki tiek, kad ji tampa negyva“.
Pasak popiežiaus, tokiu atveju pretenduojame užimti Dievo vietą, griauname Jo sumanymo harmoniją, užmiršę gyvybės saugotojų pašaukimą virstame plėšrūnais. Tiesa, kad galime ir turime dirbti žemę, derindami tūkstantmetę patirtį ir naujas technologijas, kad išgyventume ir vystytumės. Tačiau darbas nėra išnaudojimo sinonimas, jis visada apima rūpestį. Negalime apsimesti, kad galime toliau kurtis materialinę gerovę nesirūpindami bendrais namais, kuriuose esame prisiglaudę. Mūsų skurdžiausi broliai ir mūsų motina žemė dejuoja dėl žalos ir neteisingumo, prašo pakeisti kryptį.
Todėl, dar kartą pakartojo popiežius Pranciškus, taip svarbu išmokti kontempliuoti. Kontempliacija leidžia atrasti kituose ir gamtoje kažką daug daugiau už jų teikiamą naudą. Atskleidžiame dalykų vidinę vertę, suteiktą Dievo. Todėl daugybė dvasinių mokytojų mokė, jog dangus, žemė, jūra, kiekvienas kūrinys gali mus vėl atvesti prie Kūrėjo ir bendrystės su kūriniais. Pavyzdžiui, šv. Ignacas Lojola dvasinių pratybų pabaigoje kviečia meilės kontempliacijai, svarstyti, kaip Dievas mato savo kūrinius ir džiūgauti su jais, atskleisti Dievo dvelksmą kūriniuose, laisvai ir su malonės pagalba juos mylėti ir globoti.
Derama kontempliacija, pabrėžė popiežius, nėra tarsi žvilgsnis iš išorės, tarsi nebūtume panirę į kūriniją, tarsi nebūtume jos dalis, tarsi būtume paprasti stebėtojai. Priešingai, kontempliacija yra tarsi žvilgsnis iš vidaus, kuris leidžia suprasti, kad ir mes patys esame integrali šio grožio dalis, leidžia pajausti pašaukimą jį globoti ir saugoti.
„Kas moka kontempliuoti, tas labiau linkęs imtis darbo, kad keistų tai, kas sąlygoja nuosmukį ir žalą sveikatai. Tas taip pat įsipareigos ugdyti ir skleisti naujus gamybos ir vartojimo įpročius, sieks naujo ekonominio augimo modelio, kuris gerbtų bendrus namus“, – sakė popiežius, pabrėždamas ryšį tarp kontempliacijos ir veiksmo.
„Kontempliuoti ir rūpintis: štai dvi nuostatos, kurios kloja kelią mūsų, žmogiškų būtybių, santykio su kūrinija korekcijai“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – „Daug kartų mūsų santykis su kūrinija yra kaip tarp priešų: naikinu kūriniją dėl pelno. Išnaudoju kūriniją dėl naudos. Nepamirškime, kad už tai reikia brangiai sumokėti. Nepamirškime ispaniško posakio, jog Dievas atleidžia visada, mes – kartais, o gamta – niekada.“
Popiežius priminė šių dienų žinią apie dar dviejų didelių ledynų tirpimą ir skilimą Amundseno jūroje, vandens lygio kilimo riziką ir daug iš to kylančių problemų. Tai, pridūrė Pranciškus, vyksta ir dėl to, kad žmogus nesirūpina bendrais namais. Mums reikia broliško ryšio su kūrinija, turime rūpintis bendrais namais ir globoti juos – Dievo mums duotą paveldą.
Pranciškus taip pat pabrėžė, kad, remiantis vokiečių protestantų teologu D. Bonhoefferiu, nepakanka trumpalaikės ir į save orientuotos perspektyvos: man tiek pakaks. Klausimas nėra, ar tau pakaks, bet ar pakaks kitai kartai, vaikams, anūkams. Ką jiems paliksime, jei taip elgsimės toliau?
Kūrinijos globėjai, kūrinijos sargai, vilties sargai: tarp jų popiežius paminėjo čiabuvių tautas – joms turime dėkingumo ir atgailos skolą už padarytą blogį, judėjimus ir asociacijas, kurie saugo teritorijos kultūrines ir gamtines vertybes, tačiau ne visada yra vertinami, nes neteikia piniginės naudos.
Kūrinijos globėjai dalyvauja taikioje rūpesčio revoliucijoje. „Kontempliuoti ir rūpintis, kontempliuoti ir saugoti: save pačius, kūriniją, savo vaikus, anūkus, ateitį. Kontempliuoti ir rūpintis, saugoti, kad paliktume paveldą ateinančiai kartai“, – pakartojo popiežius, kuris pabrėžė, kad šio uždavinio nereikia deleguoti kitiems, nes tai yra kiekvienos žmogiškos būtybės uždavinys ir kiekvienas gali ir turi tapti bendrų namų globėju, sugebančiu šlovinti Dievą dėl kūrinijos, kontempliuoti kūrinius ir juos saugoti. (RK / Vatican News)
