Trečiadienio katechezė. Mergelės Marijos malda
„Kai pasaulis dar nieko apie ją nežino, Marija, paprasta mergaitė, pažadėtoji vyro iš Dovydo namų sužadėtinė, meldžiasi. Galime įsivaizduoti jaunąją merginą iš Nazareto susikaupusią maldoje, nuolatos besikalbančią su Dievu, kuris netrukus jai patikės savo misiją. Nuo pat prasidėjimo ji yra pilna malonės ir nekalta, tačiau dar nieko nežino apie savo stebinantį ir nepaprastą pašaukimą, apie audringą jūrą, kurią turės perplaukti. Viena tikra: Marija priklauso didelei nuolankios širdies žmonių miniai. Oficialieji istorikai jų nesurašo į savo knygas, tačiau su jais Dievas parengė savo Sūnaus atėjimą“, – sakė popiežius Pranciškus. Marija buvo klusni ir pasirengusi priimti Dievo valią, leisti Jam kreipti gyvenimą taip, kaip Jis nori: tai paruošė kelią vėlesniems didiesiems įvykiams.
Marija meldėsi, kai archangelas Gabrielius atnešė jai žinią. Pirma jos atsakymo „štai aš“, mažo ir tuo pat metu didžiulio, dėl kurio iš džiaugsmo pašoko visa kūrinija, išganymo istorijoje buvo daug kitų „štai aš“, daug pasitikinčio klusnumo, daug pasirengimo vykdyti Dievo valią.
Nėra geresnio būdo melstis, nei atsiverti taip, kaip Marija: „Viešpatie, ko Tu nori, kada Tu nori, kaip Tu nori“. Daug tikinčiųjų taip meldžiasi. Jie nepyksta dėl to, kad jų dienos kupinos problemų, tačiau priima tikrovę žinodami, kad nuolankiai mylėdami kiekvienoje situacijoje tampame Dievo įrankiais.
„Viešpatie, ko Tu nori, kada Tu nori, kaip Tu nori“, – pakartojo Pranciškus. – „Tai paprasta malda, tačiau ja įdedame savo gyvenimą į Viešpaties rankas, kad tai Jis mus vestų. Visi galime taip melstis, beveik be žodžių.“
Malda prijaukina nerimą ir paverčia jį atvirumu. Mes nerimstame, visada kažko norime dar prieš paprašydami ir norime tuoj pat. Tačiau gyvenimas ne toks. Šis neramumas mus apsunkina, o malda prijaukina nerimą. „Aš nerimstu, meldžiuosi, o malda atveria mano širdį ir parengia mane Dievo valiai“, – sakė Pranciškus.
Vos per kelias Angelo apsireiškimo akimirkas Mergelė Marija įveikė baimę, nors ir galėjo nujausti, kad jos „Taip“ suteiks sunkių išmėginimų. Jei maldoje suprantame, kad kiekviena Dievo dovanota diena yra pašaukimas, tada mūsų širdis tampa didesnė ir viską sugeria. Išmokstama pasakyti: „Taip, kaip Tu nori, Viešpatie. Pažadėk tik, kad būsi kartu kiekviename mano kelio žingsnyje“.
„Tai yra svarbu: prašyti, kad Viešpats būtų kartu kiekviename mūsų kelio žingsnyje, kad nepaliktų vienų, neapleistų pagundoje, kad neapleistų sunkiais momentais. Prašyti tokios malonės pats Jėzus mus mokė „Tėve mūsų“ maldos pabaigoje“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.
Savo malda Marija lydi visą Jėzaus gyvenimą, iki pat mirties ir Jo prisikėlimo, galiausiai lydi pirmuosius gimstančios Bažnyčios žingsnius. Ji meldžiasi su mokiniais, sukrėstais ir nesuprantančiais nukryžiavimo. Meldžiasi su Petru, kuris grauždamasis verkia, kad pasidavė baimei. Marija yra ten, tarp tų vyrų ir moterų, kuriuos jos Sūnus pakvietė susiburti į Jo bendruomenę. Ji meldžiasi su jais ir už juos. Ir dar kartą jos malda aplenkia vėliau išsipildysiančią ateitį: Šventosios Dvasios veikimu ji tampa Dievo Motina, Šventosios Dvasios veikimu ji tampa Bažnyčios Motina.
Melsdamasi su gimstančia Bažnyčia Marija tampa Bažnyčios Motina, lydi mokinius ir pirmuosius Bažnyčios žingsnius, laukdama Šventosios Dvasios. „Tyloje, visada tyloje. Marijos malda yra tyli“, – sakė Pranciškus.
Pasak Pranciškaus, dėl Mergelės Marijos išskirtinės vienybės su Dievu maldoje, joje natūrali moteriška intuicija dar labiau išryškėjo. Todėl skaitydami Evangeliją pastebime, kad kartais ji tarsi išnyksta, bet lemtingais momentais vėl pasirodo: Dievo balsas veda jos širdį ir jos žingsnius ten, kur jos reikia. Marija tyli, tačiau visada šalia, kaip motina ir pirmoji mokinė, geriau už visus išmokusi to, ko mokė Jėzus. Marija sako ne: „Ateikite ir aš viską išspręsiu“, tačiau – „Darykite tai, ką Jis jums lieps“, visada rodydama į Jėzų.
„Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“: taip evangelistas Lukas aprašė Viešpaties Motiną Jėzaus vaikystėje. Viskas, kas dedasi aplink, atsispindi jos širdies gelmėje: kartais tai džiaugsmo dienos, kartais tamsios akimirkos, kai sunku suprasti, koks yra išganymo kelias. Viskas atsiduria Marijos širdyje, yra perkošiama per maldą ir jos perkeičiama: trijų išminčių dovanos, pabėgimas į Egiptą, baisusis Kančios penktadienis. Visa tai Marija įsimena ir svarsto pokalbyje su Dievu.
„Kažkas palygino Marijos širdį su neprilygstamo spindėjimo perlu, apdirbtu ir nugludintu kantraus Dievo valios priėmimo, maldoje svarstant Jėzaus slėpinius. Kaip būtų gražu, jei ir mes galėtume šiek tiek būti panašūs į savo Motiną. Dievo Žodžiui atvira širdimi, tylia širdimi, paklusnia širdimi, mokančia priimti Dievo Žodį ir leidžiančia jam augti“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)
