Popiežiaus žinia Tarptautinės žmonių su negalia dienos proga
Tarptautinės žmonių su negalia dienos minėjimas šiais metais suteikia galimybę paliudyti artumą tiems, kuriems dabartinė pandemijos krizė yra ypatingai sunki, rašo popiežius. Mes visi esame vienoje valtyje, plaukiančioje per audringą jūrą. Visi esame išsigandę, tačiau kai kuriems mūsų bendrakeleiviams – galvoju apie žmones su negalia – sunkiau pakelti dabartinę audrą.
Šių metų Tarptautinės žmonių su negalia dienos tema: „Atstatyti geresnį pasaulį po COVID-19“. Esame kviečiami pamąstyti, ko imtis, kad pasaulis po pandemijos labiau atsižvelgtų į žmonių su negalia poreikius. Popiežius atkreipia dėmesį, kad šiemetinio minėjimo temos žodis „atstatyti“ primena Evangelijos palyginimą apie ant uolos arba ant smėlio statomus namus.
Mūsų laikais viena didžiausių grėsmių yra vadinamosios išmetimo kultūros įsiviešpatavimas visuomenės gyvenime. Evangelijos palyginime minimi vėjai, lietūs, potvyniai – tai išmetimo kultūros generuojamos įvairios grėsmės, kurios gali sugriauti mūsų namus, jei jie bus pastatyti ant smėlio, neturės tvirtų pamatų. Išmetimo kultūra didžiausią grėsmę kelia labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams, visų pirma žmonėms su negalia.
Per pastaruosius penkis dešimtmečius tiek pilietinės visuomenės ir institucijų, kaip ir bažnytinės bendruomenės lygmenyje įvyko didelė pažanga. Išaugo kiekvieno žmogaus orumo supratimas, o tai nulėmė pasirinkimą labiau įtraukti į visuomenės gyvenimą ir tuos, kurie kenčia nuo fizinės ar psichinės negalios. Nors, antra vertus, kasdieniniame gyvenime vis dar matome daug ženklų, kurie liudija ką kita, vis dar yra daug atmetimo, nesiskaitymo su neįgaliais asmenimis. Todėl, pasak popiežius, labai svarbu ypač minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną, labiau pasiryžti skatinti tikrąją gyvybės kultūrą, siekti didesnės pagarbos kiekvieno žmogaus orumui, ginti neįgalius vyrus ir moteris, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar socialinės padėties.
Šiandien mūsų visų išgyvenama pandemija dar labiau išryškino mūsų laikams būdingus skirtumus ir nelygybę, nuo kurių labiausiai nukenčia silpniausieji. Dėl to, turime statyti mūsų visuomenės gyvenimą ant tvirto pamato. Ta uola, ant kurios turime statyti audroms atsparius namus, turi būti socialinės įtraukties taisyklė. Net jei šiuo terminu kartais piktnaudžiaujama, jis apibrėžia visumą tų vertybių, kurios gali padaryti mūsų pasaulį teisingesnį, o žmonių su negalia gyvenimą laimingesnį.
Popiežius mini ir visada aktualų Kristaus palyginimą apie gerąjį samarietį. Gyvenimo kelyje labai dažnai susiduriame su kenčiančiais, pažeidžiamais žmonėmis. Kiekvieną dieną susiduriame ir su pasirinkimu būti geraisiais samariečiais ar abejingais gyvenimo keleiviais, kurie, pamatę žmogaus kančią, pereina į kitą kelio pusę. Pasak Pranciškaus, negalios kamuojamų žmonių įtraukimas turėtų būti tarsi uola, kuria remiantis turėtų būti kuriamos civilinių institucijų programos ir iniciatyvos. Jei norime iš pandemijos išeiti geresni ir atkurti geresnį visuomenės gyvenimą, turime siekti, kad į jį būtų labiau įtraukti ir žmonės su negalia.
Tai, kas pasakyta apie visuomenės gyvenimą, galioja ir bažnytinei bendruomenei. Žmonių su negalia didesnis įtraukimas į tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą reiškia, kad jiems turi būti sudarytos sąlygos be jokių kliūčių priimti sakramentus, dalyvauti visose parapijų šventėse, kad kiekvienas, kartu su visais broliais ir seserimis, galėtų gilintis į tikėjimo slėpinius, juos švęsti ir pagal juos gyventi. Įtraukimas turi būti suprantamas ir kaip siekimas sudaryti sąlygas, kad žmonės su negalia galėtų ir aktyvai dalyvauti organizuojant bendruomenės gyvenimą, vykdyti joje pareigas ir tarnystes.
Baigdamas savo žinią popiežius linki sutelktomis jėgomis statyti tokius visuomenės namus, kurie būtų atsparūs gyvenimo audroms ir kurie galėtų svetingai priimti visus žmones, taip pat tuos, kurie yra pažeidžiami, turi negalią. (JM / Vatican News)
