Pranciškus: padėkime Jėzui įgyvendinti vienybės svajonę
Visiems mums reikia vienybės dovanos. Jėzaus maldą prieš kančią „kad visi būtų viena“ (plg. Jn 17, 21) galima būtų pavadinti jo dvasiniu testamentu. Atkeipkime dėmesį, kad Kristus mokiniams neįsakė gyventi vienybėje, bet meldė Tėvą už mus, kad būtume viena. Tai reiškia, kad neužtenka vien mūsų jėgų vienybei pasiekti. Vienybė yra dovana, malonė, kurios reikia melsti.
Suvokiame, kad mes neįstengiame net savyje išlaikyti vienybės. Taip pat apaštalas Paulius rašo apie žeidžiantį vidinį konfliktą: trokšti gėrio, o daryti blogį (Rom 7, 19). Paulius suprato, kad daugelio aplink mus esančių pasidalinimų – tarp žmonių, šeimose, visuomenėje, taip pat tarp tikinčiųjų – šaknys glūdi mumyse. Taip pat Vatikano antrasis susirinkimas patikino, jog „dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Jis jaučia suskilimą savyje pačiame, iš kurio ir bendruomenėje kyla daug ir labai didelių nesutarimų.“ (GS10). Todėl pasidalijimų sprendimas nėra priešinimasis kam nors, nes nesutarimai kursto kitus nesutarimus. Tikrasis sprendimas prasideda nuo kreipimosi į Dievą, kad suteiktų taiką, susitaikinimą, vienybę.
Tai ypač svarbu krikščionims: vienybė gali išsipildyti tik kaip maldos vaisius. Neužtenka diplomatinių ir akademinių pastangų. Jėzus tai gerai žinojo ir mums atvėrė kelią per savo maldą. Todėl mūsų malda už vienybę yra nuolankus ir pasitikėjimo kupinas dalyvavimas Viešpaties maldoje. Jis juk pažadėjo, kad kiekviena malda jo vardu bus Tėvo išklausyta (plg. Jn 15, 7).
Galime savęs paklausti: ar meldžiamės už vienybę? Tokia buvo Jėzaus valia, tačiau jei apžvelgsime savo maldų intencijas, turbūt pastebėsime, kad nedaug meldėmės už krikščionių vienybę, jei iš viso tai kada nors darėme. Tačiau nuo šios maldos priklauso tikėjimas pasaulyje. Nes Jėzus prašė mūsų vienybės, kad pasaulis įtikėtų (Jn 17, 21). Pasaulis įtikės ne todėl, kad įtikinėsime svariais argumentais, bet jei liudysime meilę, kuri mus vienija ir kuri mus suartina su visais.
Popiežius sakė, kad dabartiniais rimtų susiskaldymų laikais malda dar reikalingesnė, kad krikščionių vienybė įveiktų nesutarimus. Būtina atidėti skirtumus, siekti bendrojo gėrio, todėl labai svarbus mūsų geras pavyzdys: krikščionys privalo tęsti kelionę link visiškos, regimos vienybės. Pranciškus sutiko, jog per pastaruosius dešimtmečius gerokai pažengta į priekį, tačiau reikia ištverti meilėje ir maldoje, be nepasitikėjimo ir nepaliaujamai. Šventoji Dvasia sužadino šią kelionę Bažnyčioje, krikščionyse, visuose mumyse ir mes daugiau nebesugrįšime atgal. Žengsime vis toliau į priekį.
Melstis reiškia kovoti dėl vienybės, sakė Pranciškus, kovoti, nes velnias yra mūsų priešas, jis visais būdais skatina pasidalijimą. O į vienybę kreipia Šventoji Dvasia. Velnias gundo ne tiek aukštosios teologijos sferose, kiek per brolių silpnumus, jis gudrus – išdidina kitų klaidas, silpnumus, sėja nesantaiką, kursto kritikavimą ir sukuria interesų grupes. Dievo kelias kitoks. Jis mus priima tokius, kokie esame: mus myli, bet myli tokius, kokie esme, skirtingus, nuodėmingus, ir skatina vienybę. Popiežius ragino savęs paklausi, ar ten, kur gyvename, kurstome konfliktus, ar kovojame dėl didesnės vienybės Dievo suteiktais įrankiais – malda ir meile?
Popiežius dar kartą priminė Maldų savaitės už krikščionių vienybę temą: „Pasilikite mano meilėje ir jūs duosite daug vaisių“ (plg. Jn 15, 5–9). Bendrystės šaknis yra Kristaus meilė, kuri leidžia įveikti išankstinius nusistatymus ir kitame matyti brolį ir seserį, kuriuos visuomet reikia mylėti. Šitaip pastebime, kad kitų konfesijų krikščionys su savo papročiais ir istorija yra Dievo dovana – mūsų vyskupijų ir parapijų bendruomenėms suteikta dovana. Melskimės už juos ir, kai galime, su jais. Šitaip išmoksime juos mylėti ir gerbti. Susirinkimas moko, kad malda yra viso ekumeninio judėjimo siela (plg. UR 8). Tad malda tebūna pradžios taškas, kad padėtume Jėzui įgyvendinti savo svajonę: kad visi būtų viena! (SAK / Vatican News)
