Popiežius Irake. Susitikimas su vyskupais, kunigais, vienuoliais, seminaristais, katechetais
Tarp popiežių pasitikusių ir vėliau tarusių pasveikinimo žodį – chaldėjų apeigų patriarchas kardinolas Louis Sako ir Antiochijos sirų apeigų patriarchas Ignacas Yuossefas III Younanas. Pastarasis pabrėžė, kad vizitas buvo itin lauktas ir kad reikšminga, jog šis susitikimas vyksta vietoje, kurioje 48 krikščionių kankinių kraujas sekmadienio Mišių metu susiliejo su Avinėlio krauju.
Visų Irako katalikų bendruomenių – chaldėjų, sirų, armėnų, melkitų, lotynų – vardu į popiežių kreipėsi kardinolas Sako.
„Dėkojame už drąsų vizitą“, – pasakė chaldėjų apeigų katalikų patriarchas. Pasak jo, Pranciškaus apsilankymas Irake svarbus dvejopai: viena, jis sustiprins vietos krikščionių bendruomenes, antra – santykius su bendrapiliečiais musulmonais.
Pastarasis laikotarpis Irako krikščionims buvo sunkus, kaip liudija, pakartojo kardinolas L. Sako, pati susitikimo vieta: 2010 spalio 31 nusikaltėliškos atakos metu buvo nužudyti 48 krikščionys, tarp jų – du jauni kunigai, sužeista daug kitų. 2014 m. rugpjūtį 120 000 krikščionių skubiai paliko Mosulo miestą ir Ninevės lygumą, traukdamiesi nuo ISIS grėsmės. 2017 metais šios teritorijos buvo išlaisvintos, apie pusė pabėgėlių sugrįžo.
„Nepaisant visų smūgių ir skausmo išsaugojome tikėjimą, dvasinę ramybę, brolišką solidarumą, visos bažnytinės bendruomenės daug padarė dėl nukentėjusių žmonių, kad jiems padėtų ir palengvintų jų skausmą“, – sakė ganytojas irakietis. Pasak jo, šiandien krikščionys trokšta būti aktyvia mažuma ir kartu su bendrapiliečiais musulmonais kurti pliuralistinę ir brolišką santvarką.
„Tėviškai visus apkabinu. Dėkoju Viešpačiui, kad jo apvaizda mums leido šiandien čia susitikti“, – sakė Pranciškus. – „Susitikome šioje Išganymo Dievo Motinos katedroje, palaiminti mūsų brolių ir seserų kraujo, sumokėjusių aukščiausią kainą už ištikimybę Viešpačiui ir jo Bažnyčiai. Tegu jų aukos prisiminimas įkvepia naujam pasitikėjimui kryžiaus jėga ir gelbstinčiai atleidimo, susitaikymo ir gimimo iš naujo žiniai. Krikščionis yra pašauktas liudyti Kristaus meilę visur ir kiekvienu metu. Tai yra Evangelija, kurią reikia skelbti ir įkūnyti ir šiame mylimame krašte.“
Pasak Pranciškaus, daug aplinkybių slopina ir kliudo krikščioniškam gyvenimui Irake, tačiau tai neturi paliesti apaštalinio užsidegimo ir uolumo, kurio šaknys Irake itin senos. Nesunku užsikrėsti nevilties virusu, nuleisti rankas. Tačiau Viešpats davė vakciną prieš šį bjaurų virusą – iš ištvermingos maldos ir kasdienės ištikimybės apaštalavimui kylančią viltį. Paskiepyti tokia vakcina būsime gyvi Dievo karalystės, šventumo, teisingumo ir taikos ženklai. Pasauliui labai reikia tokių Evangelijos džiaugsmo perkeistų gyvenimo liudijimų.
Pastaruosius dešimtmečius sunkumai – nuo ekonominio nesaugumo iki karo pabėgėlių lemties – yra irakiečių tikinčiųjų kasdienybės dalis.
„Dėkoju jums, broliai vyskupai ir kunigai, kad likote arti savo žmonių, juos stiprinote, stengėtės atsiliepti į jų poreikius, kiekvienam padėjote tarnauti bendrajam gėriui. Jūsų Bažnyčių ugdymo ir artimo meilės apaštalavimas yra labai vertingas krikščionių bendruomenei ir visai visuomenei“, – sakė popiežius.
Kalbėdamas apie krikščioniškų bendruomenių ir apeigų įvairovę Irake, popiežius pasitelkė palyginimą apie kilimą: Bažnyčios Irake, jų šimtametės istorinės, liturginės ir dvasinės tradicijos yra tarsi spalvoti siūlai, supinti viename gražiame kilime. Tai ne vien kalba apie brolybę, bet ir kreipia link kilimo kilmės – jo kantrus ir rūpestingas audėjas yra pats Dievas. Svarbu vengti egocentrizmo, varžymosi ir kitų dalykų, kurie trukdo kurti visuotinę bendrystę ir brolių bendruomenę.
Jeigu atsirastų nesusipratimų, įtampų, nepamirštant, jog visi esame nusidėjėliai, tegu šie mazgai būna atlaisvinti malonės ir didesnės meilės, atleidimo ir broliško kalbėjimosi, kantraus vienas kito naštų nešimo, vienas kito stiprinimo išbandymo ir sunkumo akimirkomis, linkėjo popiežius. Jis atskirai kreipėsi į vyskupus ir paprašė jų visada būti arti savo žmonių, kad šie juose matytų ne administratorius, bet tėvus, kurie rūpinasi savo vaikais.
Kunigams, seminaristams, katechetams Šventasis Tėvas palinkėjo gerai pasirengti savo tarnystei, kuriai buvo pašaukti, – būti ganytojais ir Dievo tautos tarnais, o ne valstybės funkcionieriais ir privilegijuota klase. Ir jiems jis pabrėžė, kad svarbiausia ne susirinkimai, darbas prie rašomojo stalo, bet atsidavęs, nuolankus, malonus tikinčiųjų palydėjimas. Tarnavimas kitiems, ypač rizikuojantiems atsilikti ar būti paliktiems, yra tarnavimas Kristui, kuris teikia tikrą džiaugsmą.
Pranciškus dar kartą prisiminė prieš dešimtmetį katedroje įvykdyto teroro akto aukas, kurioms užvesta beatifikacijos byla. Jų mirtis dar kartą primena, kad karo, neapykantos, smurto skatinimas nesuderinamas su religijų mokymu. Pasak popiežiaus, paminėjusio visas karo ir teroro aukas, šeštadienio susitikime su Irako religinių tradicijų atstovais Ure šis įsitikinimas bus dar kartą garsiai paskelbtas.
Irakas, pasak Pranciškaus, garsus neįkainojamu archeologiniu paveldu, tačiau jo ateitis yra jaunuoliai. Jie tarsi gražiausi medžio vaisiai, kuriuos reikia gerai prižiūrėti ir laistyti viltimi.
„Jūsų liudijimas, subrendęs priešiškose sąlygose ir sustiprintas kankinių krauju, tebūnie tarsi šviesa, šviečianti Irake ir kitur, skelbianti Viešpaties didybę ir išaukštinanti šios tautos dvasią Dieve, mūsų Gelbėtojuje“, – linkėjo popiežius.
Popiežius ir irakiečiai ganytojai apsikeitė atminimo dovanomis, kartu sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, Pranciškus visiems suteikė palaiminimą, pasirašė garbės knygoje, pozavo bendrai nuotraukai, atskirai sveikino susitikimo dalyvius. Po to išvyko į apaštalinės nunciatūros būstinę Bagdade vakarienei ir poilsiui. (RK / Vatican News)
