Popiežiaus Pranciškaus katechezė: nemenkinkime žodinės maldos
Žodžiai yra mūsų kūriniai, bet tam tikra prasme jie yra ir kūrėjai, kurie formuoja mus. Maldos žodžiai mums padeda saugiai eiti slėniu tamsiuoju, veda mus į vešlias ganyklas, kaip sako psalmė (plg. Ps 23). Žodžiai gimsta iš jausmų, tačiau yra ir atvirkštinis kelias: žodžiai formuoja mūsų jausmus. Dėl to, sakė popiežius, Šventasis Raštas mus moko melstis kartais labai drąsiais žodžiais. Šventųjų tekstų rašytojai blaiviai žiūri į žmogų, jie žino, kad žmogaus širdyje gali būti įvairiopų jausmų, įskaitant neapykantą. Nė vienas iš mūsų nėra gimęs šventas, o kai tie blogi jausmai pabando užvaldyti mūsų širdį, turime juos nukenksminti malda ir Dievo žodžiu.
Pirmoji žmogaus malda forma yra lūpomis tariami žodžiai. Nors visi žinome, kad melstis nereiškia tik kartoti maldos žodžius, tačiau tokia malda yra paprasčiausia ir visiems labiausiai pasiekiama. Tokia malda, tyliai šnabždami arba garsiai kartu su kitais tariami žodžiai, mums yra reikalinga, kaip yra reikalingas rankų darbas. To mus moko ir katekizmas, tvirtindamas, kad „žodinė malda yra neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo dalis. Patraukęs prie savęs mokinius tyliąja malda, Mokytojas juos išmokė žodinės maldos: „Tėve mūsų“ (2701)“.
Pasak popiežiaus, mums visiems reikia to nuolankumo, kurio pavyzdį duoda seni žmonės, bažnyčiose kalbantys maldas. Jie pusbalsiu kartoja vaikystėje išmoktas maldas, savo šnabždesiu užpildydami visą bažnyčios erdvę. Jų malda netrikdo tylos, bet liudija apie visą gyvenimą trunkančią ištikimybę. Šie paprasti žmonės yra didžiausi mūsų parapijų užtarėjai: jie yra tarsi ąžuolai, suteikiantys pavėsį daugybei žmonių.
Neturime niekinti žodinės maldos, sakė Pranciškus. Kas nors galbūt mano, kad tokia malda tinka tik vaikams ar neišprususiems žmonėms, kad reikia melstis mintimis, medituoti, atpažinti vidinę tuštumą ir laukti, kad ją užpildytų Dievas. „Nesididžiuokime ir nemenkinkinkime žodinės maldos. Tai paprastų žmonių malda, kurios mus išmokė pats Jėzus: „Tėve mūsų, kuris esi danguje...“. Šie žodžiai mus veda už rankos, sugrąžina skonį, pažadina net mieguisčiausią širdį, atgaivina jausmus, kuriuos buvome užmiršę. Jie veda mus už rankos link Dievo. Ir visų pirma į juos yra sudėti prašymai, kuriuos Dievas nori išklausyti. Jėzus nepaliko mūsų rūke. Jis mus moko: „Kai meldžiatės, sakykite: „Tėve mūsų.““ (JM / Vatican News)
