Bendroji audiencija. Kai auklėtojas užleidžia vietą evangelinei laisvei

„Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įstatymo galia įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo. Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje“, – galatams rašė apaštalas Paulius. Šios eilutės buvo perskaitytos bendrosios audiencijos dalyviams kaip įvadas į temą. 

Apaštalas Paulius moko, kad mes, pažado vaikai (Gal 4, 28), dėl tikėjimo į Jėzų Kristų nebesame įstatymo valdžioje, tačiau esame kviečiami nelengvam gyvenimo pagal evangelinę laisvę stiliui. Vis dėlto įstatymas egzistuoja. Koks jo vaidmuo? Paulius jį vadina „auklėtoju“. Ką tai reiškia? 

Atrodo, kad Paulius siūlo krikščionims išganymo istoriją, kaip ir jis pats, dalyti į dvi dalis, prieš Jėzaus mirties ir prisikėlimo įvykį ir po jo. Iki šio išganingo įvykio, pagrindžiančio tikėjimą į Jėzų, įstatymo vertinimas yra vienoks, o po jo – kitoks. Iki Kristaus buvo gyvenama įstatymo valdžioje, o po jo – pagal Šventąją Dvasią (žr. Gal 5, 25). 

„Įstatymo valdžioje“ – tarsi vergai, įkalinti ir prižiūrimi, priduria apaštalas, perteikdamas aiškiai negatyvią nuostatą. Laiške romiečiams, kuris parašytas praėjus keliems metams po kreipimosi į galatus, apaštalas Paulius sistemiškiau aptaria įstatymo priežiūrą – jis skirtas nurodyti pažeidimus, padėti žmonėms suvokti savo nuodėmes ir prevenciškai apsaugoti. Apaštalas taip pat priduria, jog kartais norma, kaip liudija gyvenimiška patirtis, netgi skatina nusižengti.

„Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai. O dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išsivadavę nuo jo” (Rom 7, 5–6). „Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas” (1 Kor 15, 56), – romiečiams ir korintiečiams pažymi apaštalas Paulius. 

Šiame kontekste galime aiškiau suprasti, ką Paulius mano kalbėdamas apie įstatymo pedagoginį vaidmenį. Popiežius priminė, kad antikoje pedagogo vaidmuo buvo kitoks, nei šiandien. Jo uždavinys nebuvo ugdyti vaikinus ar merginas. Pedagogas buvo vergas, kuris lydėdavo šeimininko vaiką pas mokytoją, o po to jį parvesdavo atgal, saugodamas nuo pavojų ir prižiūrėdamas, kad šis blogai nesielgtų, kad laikytųsi disciplinos. Kai vaikas suaugdavo, pedagogo nebereikėdavo. 

Įstatymo aprašymas tokiais žodžiais ir terminais leido šv. Pauliui išryškinti įstatymo funkciją Izraelio istorijoje. Tora buvo Dievo didžiadvasiškumo veiksmas savo tautai. Ji varžė, bet taip pat saugojo tautą, ją auklėjo, disciplinavo, padėjo silpnumo akimirkomis. Šį laikotarpį apaštalas prilygina nepilnametystės amžiui:

„Kol paveldėtojas nepilnametis, jis niekuo nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas; jis esti globėjų ir prievaizdų valdžioje iki tėvo nustatyto meto. Taip buvo ir su mumis: kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims (Gal 4, 1–3). Įstatymas, apaštalo Pauliaus akimis, yra reikalingas, bet iki tam tikro laiko, o po to nustoja galioti – kai žmogus subręsta ir pats gali rinktis. Kai ateina tikėjimas, įstatymas nebetenka savo auklėjamosios galios ir turi užleisti vietą kitam autoritetui. Tai nereiškia, kad galime sakyti: „Tikime Jėzų Kristų ir darome, ką norime“. Dievo įsakymai išlieka, tačiau nenuteisina. Nuteisina Jėzus Kristus. Įsakymus reikia išpildyti, bet tai, kas nuteisina – tai susitikimas su Kristumi. Dievo įsakymus reikia gerbti, tačiau kaip pagalbą susitikti su Jėzumi Kristumi.

Šis apaštalo Pauliaus mokymas, pasak popiežiaus Pranciškaus, mums yra svarbus ir nusipelno būti dėmesingai ištirtas, kad nepadarytume klaidingų žingsnių ir nepatektume į dviprasmiškas situacijas. Mums bus naudinga paklausti savęs, ar tebegyvename kaip seniau ir mums reikia įstatymo, ar, priešingai, jau gerai suprantame, jog gavome malonę būti Dievo vaikais ir gyventi meilėje.

„Kaip aš gyvenu? Bijodamas, kad jei ko nepadarysiu, eisiu į pragarą? Ar vildamasis ir džiaugdamasis dėl veltui dovanojamo išganymo Jėzuje Kristuje. Tai geras klausimas. Kaip ir kitas: niekinu Dievo įsakymus? Ne. Juos gerbiu, bet žinau, kad jie nėra absoliutūs, nes tai, kas mane nuteisina yra Jėzus Kristus“, – baigdamas rugpjūčio 18 dienos katechezę sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)