Sinodinė Bažnyčia, sinodinis kelias. Ką tai reiškia?
Romos vyskupijos tikintiesiems Pranciškus sakė, kad į juos kreipiasi būtent kaip Romos vyskupas, kuris trokšta, kad jo vyskupija aktyviai įsitrauktų, kaip prašoma, į pirmąjį iš trijų sinodinio proceso etapų, skirtų būtent vyskupijų Bažnyčioms.
Jo metu bus siekiama įtraukti ir išklausyti visą Dievo tautą, kurią sudaro ne vien popiežius, vyskupai, bet visi. Išklausymo nereikia painioti su nuomonių surinkimu. Pasak popiežiaus, perspektyva – kita: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendrijoms“ (žr. Apr 2).
Svarbu suvokti, kad sinodiškumo tema nėra ekleziologijos traktato skyrius, mada, šūkis ar naujas terminas mūsų susitikimams, naujas titulas. Sinodiškumas išreiškia giliąją Bažnyčios prigimtį, jos formą, stilių ir misiją. Pirminė žodžio sinodas reikšmė yra „eiti kartu“. Ką tai reiškia geriausiai suprasime skaitydami svarbiausią ekleziologijos vadovėlį – Apaštalų darbus.
Ši knyga pristato kelionę, kuri prasidėjo Jeruzalėje, tęsėsi per Samariją ir Judėją, Sirijos ir Mažosios Azijos regionus, įskaitant Graikiją, ir baigiasi Romoje. Ši knyga pasakoja istoriją apie bendrą Dievo Žodžio ir asmenų, kuriems tas Žodis yra skirtas, kelionę. Joje visi yra svarbiausi veikėjai. Jų autoritetas gimė iš įsiklausymo į Dievo ir žmonių – niekada nereikia jų atskirti – balsą, kuris jį girdintiems padėdavo likti tvirtai remtis į žemę, ant gyvenimo žemės, kuriai reikia meilės ir tikėjimo tarnystės. Ši kelionė susideda ne vien iš geografinių regionų kirtimo, bet ir iš tikėjimo gimstančio vidinio nerimo, svarstymo, ką daryti, ką išlaikyti ir ką keisti. Ši istorija mus moko, kad stoviniavimas vienoje vietoje Bažnyčiai nėra sveika. Judėjimas yra paklusnumo Šventajai Dvasiai pasekmė. Dvasia režisuoja tokią istoriją, kurioje visi veikėjai yra judrūs, niekada nestovi vietoje.
Popiežius komentavo kelis epizodus iš Apaštalų darbų apie Petrą ir Paulių. Tai du žmonės su savo charakteriais, kurie, atsidūrę už juos didesniame horizonte, viską sugeba permąstyti iš naujo. Vidinio impulso skatinami jie papuola į krizę, bet taip pat lieka drąsūs, klausinėja, persigalvoja, klysta, mokosi iš klaidų, semiasi vilties. Jie yra Šventosios Dvasios mokiniai, kurie atskleidžia dieviškojo išganymo geografiją, atveria langus ir duris, nuverčia sienas, nusimeta grandines. Ir mums gali tekti leistis iš naujo į kelią, ieškoti kito, peržengti įsitikinimus, kurie mus stabdo ar mums trukdo eiti kartu.
Pranciškus pristatė Romos šimtininko Kornelijaus ir apaštalo Petro susitikimo epizodą (žr. Apd 10). Prieš susitikimą Petras patyrė viziją, kuri jį sukrėtė: jo buvo paprašyta valgyti rituališkai nešvaraus ar sutepto maisto. Jis atsisako, bet išgirsta, kad neturi laikyti suteptu to, ką Dievas apvalė. Petrui svarstant pasirodo vyrai, kuriuos atsiuntė Kornelijus, taip pat patyręs regėjimą, kuriame jam buvo pasakyta, jog Dievas išgirdo jo maldas ir kad jis turi surasti bei į namus pakviesti Petrą. Kornelijus buvo pamaldus žmogus, simpatizavęs judaizmui, tačiau to nepakako, kad tuo metu būtų praleistas per „religinę muitinę“, pavadintas tikru žydu ar tikru krikščionimi. Šventoji Dvasia numaldo Petro priešinimąsi ir pasiunčia jį į Kornelijaus namus. Jų susitikime išgirstame vieną iš gražiausių Evangelijos frazių – kai Kornelijus iš pagarbos parpuola prieš Petrą, šis jį pakelia sakydamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“ (Apd 10, 26)“. Petro ir Kornelijaus susitikimas išsprendė klausimą, ar galima kreiptis į svetimšalius, pagonis, su kuriais žydams buvo nevalia bendrauti, lankytis jų namuose.
Dievo vardu negalima diskriminuoti. Krikščionybė visada turi būti žmogiška ir sužmoginanti. Būti Bažnyčia reiškia kartu keliauti į tokią Dievo akiračio, neturinčio sienų, erdvę. Klerikalizmo blogis atskiria vyskupus ir kunigus nuo tautos.
Apaštalų darbuose aprašomos įvairios problemos, atsiradusios augant krikščionių skaičiui, kylant klausimų, kaip organizuoti bendruomenės gyvenimą, rūpintis vargšais ir našlėmis. Sprendimas rastas mokinių susirinkimo metu.
Tiek tada, tiek šiandien susiduriame su skirtingais požiūriais, skirtingais lūkesčiais: neturime to baimintis, tai atvirumo ir paklusnumo Dvasiai ženklai. Taip pat gali kilti tikrų susidūrimų, kaip kad pagonių apipjaustymo klausimu. Kai kurie atsivertė, tačiau liko nelankstūs ir tvirtino, jog negalima pasiekti išganymo be Mozės įstatymo. Tai kirtosi su Pauliaus skelbimu, jog išganymas gaunamas Jėzaus vardu. Konflikto sprendimas nebuvo lengvas, kalbėtis reikėjo ilgai: reikėjo suvokti Dievo veikimo laisvę, galėjimą pasiekti kiekvieno žmogaus širdį. „Dievas, kuris skaito žmonių širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią, kaip ir mums“, – sako Petras vadinamajame Jeruzalės susirinkime, jau po susitikimo su Kornelijumi. Susirinkimas savo sprendimą reziumavo taip: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“ (žr. Apd 15).
„Šventajai Dvasiai ir mums“. Be Šventosios Dvasios teliks tik „vyskupijos parlamentas“, o ne Sinodas: ne to siekiame. Mes dažnai gundomės viską padaryti vieni, tarsi į dangų pakilęs Viešpats būtų palikęs tuščią erdvę, kurią turime užpildyti. Bet juk iš tiesų mums atsiuntė kitą Globėją, kuris lieka su mumis visada (žr. Jn 14). Negalima užimti Dievo vietos ir modeliuoti Bažnyčios pagal savo kultūrinius, istorinius įsitikinimus, versti ją apsitverti sienomis, steigti kaltės muitines, skleisti prieš Dievo veikimo veltumą piktžodžiaujantį dvasingumą. Bažnyčia iš tiesų išreiškia savo katalikiškumą tada, kai žodžiais ir darbais liudija besąlygišką Dievo meilę. Šia prasme Bažnyčia yra sakramentas: santykio su Dievu ir žmonių vienybės ženklas bei kūrimo įrankis, kaip nurodoma Vatikano II Susirinkimo dokumente Lumen gentium.
Tokia Bažnyčia yra sinodinė: visada bus ginčų, tačiau jie visada turi būti sprendžiami leidžiant kalbėti Dievui ir jo balsui tarp mūsų, meldžiantis ir atveriant akis tam, kas mus supa, gyvenant evangeliškai, klausinėjant piligrimystės hermeneutikoje, kuri saugo pradinę ugnį, bet taip pat supranta, šv. Vincento iš Lerino žodžiais tariant, jog negalima išsaugoti tikėjimo paveldo jo neskleidžiant kitiems. Mūsų Tradicija yra tarsi užraugta tešla, kuri auga.
Diecezinė sinodinio kelio fazė yra labai svarbi, nes padeda išgirsti krikštytųjų visumą, kuri apdovanota neklystančiu tikėjimo jausmu (sensus fidei). Sulaukiama daug pasipriešinimo, kai norima peržengti vaizdinį tokios Bažnyčios, kurioje vadovai griežtai skiriami nuo jiems pavaldžiųjų, o mokantys – nuo tų, kurie turi mokytis, pamirštant, jog Dievui patinka viską apversti, nuo sosto nuversti galinguosius, išaukštinti nuolankiuosius. Ėjimą kartu labiau atitinka horizontali, o ne vertikali linija. Sinodinėje Bažnyčioje atkuriamas horizontas, kuriame spindi saulė – Kristus, netemdomas hierarchinių monumentų. Ganytojai eina kartu su tauta: kartais priešakyje, kad vestų, kartais viduryje, kad padrąsintų, kartais iš paskos, nes ir tauta turi uoslę, kuri leidžia atrasti pamestą arba naują kelią. Sensus fidei („tikėjimo jausmas“) visiems suteikia pranašišką funkciją. Svarbu pažymėti, kad šis jausmas neatskiriamas nuo dalyvavimo Bažnyčios gyvenime. Be dalyvavimo jo negali būti.
Sensus fidei, pakartojo Pranciškus, nėra vien tiesiog nuomonių perdavimas apie kokį nors klausimą ar doktrinos aspektą, jų sugretinimas. Tai nėra susiskirstymas į mažumą ar daugumą, nes žinome, kad atstumtieji dažnai tampa kertiniais akmenimis, Kristaus veidu.
Reikia jaustis vienos didelės tautos, kuriai skirti dieviški pažadai, dalimi, tačiau neįkliūti į išskirtinumo ir susipriešinimo spąstus. Priklausymas Dievo tautai yra ne privilegija, o dovana, gaunama vardan visų. Tai atsakomybė ne vien žodžiais liudyti nuostabius Dievo darbus, padėti atskleisti Dievo egzistenciją ir priimti jo teikiamą išgelbėjimą, visuotinį žmonių susitaikymą su Dievu per Sūnaus įsikūnijimą, pagelbėti vienas kitam atsiskleisti kaip broliai ir seserys. Visi yra Dievo mylimi, visus jis nori išsirinkti. Šioje perspektyvoje parašyta, anot Pranciškaus, jo paskutinė enciklika apie brolybę ir socialinę draugystę Fratelli tutti.
Dievo meilė visiems žmonėms, visoms tautoms, Izaijo žodžiais tariant, rengiama puota, pasak popiežiaus, reiškia, jog, be tikinčiųjų sensus fidei, galime išgirsti Dvasios balsą ir per tuos, iš kurių visai to nesitikime. Dvasios laisvė nepripažįsta sienų, neapsiriboja priklausomybe kokiai nors grupei. Šia prasme parapija turi būti namai visiems, o ne klubas taip pat mąstantiems. Tegu ateina visi, tegu klausinėja. Nereikia baimintis dialogo, kuris gali sukrėsti: Dvasia parodys kelią, tai išganymo dialogas. Išeiti, išgirsti visus, net jei kartais būsime iškeikti ar išvyti.
Popiežius Pranciškus priminė išraiškingą istoriją iš Skaičių knygos (žr. Sk 22): išsigandęs keliaujančių izraelitų Moabo karalius Balakas šaukiasi Balaamo, turinčio galią palaiminti arba prakeikti, pagalbos. Balaamas, savotiškai tikintis į Dievą, klausia, ką daryti, ir gauna Dievo atsakymą neišpildyti karaliaus prašymo. Vis dėlto šiam spaudžiant, joja ant savo asilės tol, kol ši, pamačiusi angelą su kalaviju, sustoja vietoje. Įniršęs Balaamas visaip spiria asilę eiti pirmyn. Tada Viešpats leidžia asilei prabilti, o Balaamui atsiveria akys.
O jei gali asilė, tai tuo labiau – pakrikštytasis ar pakrikštytoji, pridūrė popiežius.
„Esu čia tam, kad jus padrąsinčiau rimtai žiūrėti į sinodinį procesą ir pasakyti, kad Šventajai Dvasiai reikia jūsų. Klausykite jos klausydamiesi vienas kito. Nepalikite išorėje ar už nugaros nei vieno. Tai išeis į gera Romos vyskupijai ir visai Bažnyčiai, kuri stiprėja ne vien reformuodama struktūras, teikdama instrukcijas, siūlydama rekolekcijas ir konferencijas, skelbdama privalomas direktyvas ir programas, bet ir atskleisdama, jog ji yra tauta, kuri nori eiti kartu, vienas su kitu ir su visa žmonija“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News)
