Popiežius apie Sinodą: trys galimybės, trys rizikos
„Atvykote iš skirtingų krypčių ir Bažnyčių, širdyje kiekvienas nešdamasis klausimus ir viltis. Esu įsitikinęs, jog Dvasia mus ves ir suteiks malonę eiti pirmyn kartu, įsiklausyti vienas į kitą, įsižiūrėti į mūsų laiko ženklus, solidarizuotis su žmonijos vargais ir troškimais“, – kreipdamasis į iš viso pasaulio atvykusius Vyskupų Sinodo dalyvius, svečius, stebėtojus sakė popiežius Pranciškus.
„Sinodo raktai yra trys – bendrystė, dalyvavimas, misija“, – sakė Šventasis Tėvas. Bažnyčia kontempliuoja ir perima Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą, kuris jos viduje virsta bendrystės slėpiniu, o išorėje – misijos versme. Pasak Pauliaus VI žodžių, bendrystė ir misija buvo dvi Vatikano II Susirinkimo pagrindinės linijos.
Bendrystė ir misija rizikuoja likti abstrakčiais žodžiais be visų dalyvavimo, be realaus visų ir kiekvieno įsitraukimo. „Ne dėl stiliaus, o dėl tikėjimo reikalavimo. Dalyvauti reikalauja per krikštą gautas tikėjimas“, – sakė popiežius, cituodamas Laišką korintiečiams, kuriame rašoma, jog „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13). Visko pradžios taškas yra šitas ir joks kitas: krikštas. Iš jo, mūsų gyvenimo versmės, išplaukia visų Dievo vaikų vienodas orumas, nežiūrint tarnysčių ir dovanų skirtingumo.
„Todėl visi kviečiami dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir jos misijoje. Be realaus visos Dievo Tautos dalyvavimo kalbos apie bendrystę rizikuoja telikti pamaldžiomis intencijomis. Šiuo požiūriu žengėme pirmyn, tačiau jaučiamas tam tikras sunkumas ir tenka konstatuoti nepatogumą ir kančią, kuriuos jaučia dažnai vis dar antraeiliame plane esantys įvairūs sielovados darbuotojai, vyskupijų ir parapijų moterys. Dalyvauti visiems: tai neatšaukiamas bažnytinis įsipareigojimas!“, – sakė popiežius.
Sinodas yra didelė galimybė atsiversti misijų, taip pat ekumenizmo perspektyvoje, bet yra ir rizikų. Popiežius paminėjo tris.
Pirmoji yra formalizmas. Sinodą galima paversti išskirtiniu ir vis dėlto fasadiniu įvykiu: tarsi būtų žiūrima į gražų kokios nors bažnyčios fasadą, taip ir neįkeliant kojos į pačią bažnyčią. Sinodas, priešingai, turi būti tikras dvasinės įžvalgos kelias, kuriuo einame ne tam, kad gražiai pasirodytume, bet kad geriau bendradarbiautume su Dievu istorijoje. Kalbėdami apie sinodinę Bažnyčią negalime apsiriboti forma, mums reikia esmės, instrumentų ir struktūrų, padedančių dialogui ir sąveikai Dievo tautos tarpe, ypač tarp kunigų ir pasauliečių. Tai reikalauja tam tikrų sampratų apie „viršūnėles“ Bažnyčioje, iškraipytų ir dalinių, apie kunigišką tarnystę, apie pasauliečių vaidmenį, apie bažnytines atsakomybes, apie vadovaujančius postus, kitus panašius dalykus, keitimo.
Kita rizika yra intelektualizmas: Sinodo pavertimas kažkokia tyrimų grupe, kurioje dalijamasi išmaniais, bet abstrakčiais pasakymais apie Bažnyčios problemas ir pasaulio blogius ar paviršutiniais postringavimais, galiausiai baigiant įprastomis steriliomis ideologinėmis ir partinėmis klasifikacijomis, atitrūkstant nuo šventosios Dievo tautos tikrovės, nuo konkretaus pasaulyje išsibarsčiusių bendruomenių gyvenimo.
Galiausiai yra ir „nejudinamumo“ pagunda: kadangi esą visada buvo daroma taip, geriau nieko nekeisti. Taip besielgiantys dažnai ir patys nesuvokdami įpuola į klaidą rimtai nevertinti laiko, kuriuo gyvename. Naujoms problemoms taikomi seni sprendimai, skylė rūbuose užsiuvama taip, kad išplyšta dar didesnė (žr. Mt 9, 16). Kad Sinodas būtu kitoks, jis turi būti dinamiškas, įtraukti, įvairiose fazėse ir pradedant nuo apačios, į aistringą, konkretų darbą, įspaudžiantį bendrystės stilių ir į misiją orientuotą dalyvavimą į vietines Bažnyčias.
Sinodas yra susitikimo, dialogo, išklausymo ir mąstymo laikas, su evangeliniu džiugumu išgyvenamas malonės laikas, kuris suteikia bent tris galimybes.
Pirmoji yra tapti sinodine Bažnyčia ne retkarčiais, o struktūriškai, būti atvira vieta, kurioje visi jaučiasi kaip namuose ir gali dalyvauti. Antra, Sinodas suteikia galimybę tapti klausančia Bažnyčia – susilaikyti nuo bėgimo, atitrūkti nuo mūsų sielovadinių rūpesčių, kad sustotume pasiklausyti: Šventosios Dvasios –adoracijoje ir maldoje, brolių ir seserų – apie jų viltis ir tikėjimo įvairiose zonose krizę, apie skubų sielovados atnaujinimą, apie tai, ką signalizuoja įvairios vietinės reikšmės situacijos.
Galiausiai turime galimybę tapti artumo Bažnyčia, kuri ne vien žodžiais, bet ir buvimu mezga glaudesnius draugystės su visuomene ir pasauliu ryšius. Bažnyčia, kuri neatsiskiria nuo gyvenimo, bet prisiima mūsų laiko trapumą ir skurdą, aprišdama žaizdas ir gydydama širdis Dievo tepalu.
„Brangūs broliai ir seserys, tegu šis Sinodas būna Dvasios laikas. Nes mums reikia Dvasios, visad naujo Dievo kvėpavimo, kuris išlaisvina iš bet kokio užsidarymo, atgaivina tai, kas mirė, nutraukia grandines, skleidžia džiaugsmą. Šventoji Dvasia yra toji, kuri veda, kur Dievas nori, o ne ten, kur mus nuvestų mūsų pačių idėjos ir mūsų asmeninis skonis“, – sakė popiežius, kviesdamas dažnai ir su jėga šauktis Dvasios, nuolankiai, paklusniai ir tuo pat metu drąsiai jos klausyti. Savo kalbą Pranciškus užbaigė tokiu kvietimu:
„Ateik, Šventoji Dvasia. tu, kuri žadini naujas kalbas ir į lūpas įdedi gyvenimo žodžius, apsaugok mus nuo tapimo muziejine Bažnyčia, gražia, bet nebylia, su daugybe praeities ir mažai ateities. Ateik tarp mūsų, kad sinodinėje patirtyje mūsų nenustelbtų nusivylimas, kad nepaskandintume pranašystės, kad viskas nevirstų steriliomis kalbomis. Ateik, meilės Dvasia, atverk mūsų širdis klausymuisi. Ateik, šventumo Dvasia, atnaujink šventąją Dievo Tautą. Ateik, Dvasia Kūrėja, ir duoki žemei naują veidą.“ (RK / Vatican News)
