Pasaulinės vargstančiųjų dienos Mišios. Šiandienos skausmas ir rytojaus viltis
Homilijoje popiežius kalbėjo apie skausmą ir viltį – du neatskiriamus žmogus gyvenimo palydovus. Šiandien girdėtos Evangelijos pagal Morkų ištraukos pradžioje matome siaubą keliančius įvykius: saulė užtemo, menulis nešviečia, krenta žvaigždės (plg. Mk 13, 24–25), tačiau netrukus po to kalbama apie viltį: po visų sukrėtimų pamatysime ateinantį Žmogaus Sūnų (26 eil.). Evangelija padeda mums skaityti istoriją ir suvokti du jos aspektus: šiandienos skausmą ir rytojaus viltį.
Pirmasis aspektas – šiandienos skausmas. Žmonijos istorija yra paženklinta išmėginimų, smurto, kančių ir neteisybės. Visi laukia išsilaisvinimo, kuris, atrodo, niekada neateis. Šis laukimas sunkiausiai pakeliamas ir skaudžiausias tiems žmonėms, kuriuos kiti skriaudžia ir engia. „Pasaulinė vargstančiųjų diena, kurią šiandien minime“, – kalbėjo popiežius, – „ragina mus nežiūrėti pro pirštus, nebijoti atidžiau pažvelgti į silpniausiųjų kančias. Jie kenčia dėl skurdo, į kurį dažnai yra kitų įstumti, tapę neteisybės ir nelygybės aukomis, nes atmetimo kultūra gyvenanti visuomenė jų nepastebi ir be skrupulų palieka likimo valiai.“
Antrasis aspektas – rytojaus viltis. Jėzus nori sugrąžinti žmonėms viltį, išplėšti iš kančios ir baimės. Nors saulė aptemsta ir atrodo, kad viskas griūva, Viešpats pas mus ateina. Mūsų skausmingos istorijos dejonėse pradeda dygti išgelbėjimo ateitis. Rytojaus viltis žydi šiandienos skausme. „Dievo pažadėtas išgelbėjimas nėra tik pomirtinis pažadas, bet jau dygsta ir auga mūsų sužeistoje istorijoje ir skinasi kelią per priespaudą ir neteisybę“, – kalbėjo popiežius. „Dievo Karalystė skleidžiasi kaip gležni medžio lapai ir veda istoriją į tikslą – į galutinį susitikimą su Viešpačiu, Visatos Karaliumi, kuris mus galutinai išlaisvins.“
Popiežius paprašė, kad kiekvienas pagalvotų, ko iš mūsų, krikščionių, Viešpats tikisi dabartiniu metu. Viešpats prašo, kad mes puoselėtume rytojaus viltį gydydami šiandienos skausmą. Iš tikrųjų Evangelijos pagimdyta viltis – tai ne pasyvus laukimas, kad rytoj bus geriau, bet Dievo išgelbėjimo pažado įgyvendinimas šiandien. „Krikščioniškoji viltis – tai ne palaimingas optimizmas tų, kurie tikisi, kad viskas pasikeis, ir tuo tarpu toliau sau gyvena savo įprastą gyvenimą, bet Jėzaus pradėtos meilės, teisingumo ir brolybės karalystės kūrimas konkrečiais kiekvienos dienos darbais. Štai ko iš mūsų prašoma: būti nenuilstančiais vilties statytojais tarp dabartinio pasaulio griuvėsių; būti šviesa, kai saulė aptemsta; būti gailestingumo liudytojais, kai aplink mus viešpatauja išsiblaškymas; būti dėmesingais žmonėmis tarp visuotinio abejingumo.“
Baigdamas homiliją popiežius paminėjo raktažodį, kuris sugeba sugrąžinti pasauliui viltį ir labiausiai paguodžia vargstančiuosius. Tas raktažodis – tai švelnumas. Nuo mūsų priklauso, ar įveiksime uždarumą, vidinį nelankstumą, pagundą rūpintis tik savo problemomis. Nuo mūsų priklauso, ar imsime į širdį pasaulio tragedijas, ar atjausime kenčiančiuosius. „Žiūrėkime į pasaulį švelnumo kupinomis akimis, su švelnumu žiūrėkime į vargstančiuosius, jų nesmerkime. Nes tarp vargstančiųjų ir vargstančiuosiuose mūsų laukia Jėzus.“ (jm / Vatican News)
