Popiežius: šv. Juozapas – tėvas, kuris nekliudo
Šventasis Tėvas susumavo kai kurias mintis ir įžvalgas, kurias norėjo pasiūlyti Šv. Juozapo metais, pasibaigusiais 2021 gruodžio 8-ąją, ta proga paskelbtame apaštaliniame laiške Patris corde („Tėvo širdimi“), vis dar tęsiamame trečiadienio katechezių cikle apie šv. Juozapą, Šv. Šeimos ir Bažnyčios globėją.
Dievas yra Tėvas
Galima priminti, kad viena iš drąsiausių krikščioniško tikėjimo tiesų yra ta, kad Dievas Kūrėjas yra Tėvas. Daugelis religijų ar religingumo formų perteikia baugią pagarbą mus be galo pranokstančios dievybės ir jos galios atžvilgiu, pabrėžia mūsų skirtingumą nuo dievybės, neišmatuojamą mus skiriantį atstumą. O Evangelijose Dievas atskleidžiamas kaip šiltas, atidus, arti esantis ir mūsų laukiantis Tėvas, kad esame ne vien jo kūriniai, bet ir vaikai.
„Esu įsitikinęs, kad dėl tėviško ryšio su Juozapu įtakos Jėzaus gyvenime jo vėlesniame mokyme atsirado tiek daug tėviškumo įvaizdžių ir nuorodų į tėviškumą. Pavyzdžiui, Jėzus sako, kad Dievas yra Tėvas, ir šis teiginys negali mūsų palikti abejingų, ypač kai atsižvelgiame į jo asmeninę tėvystės patirtį. Tai reiškia, kad Juozapas buvo toks puikus tėvas, jog Jėzus šio vyro meilėje ir tėvystėje rado gražiausią atskaitos tašką Dievui nusakyti“, – sakė popiežius Pranciškus.
Nepagražintas Juozapo šventumas
Evangelijos mums pristato labai realistišką ir žmogišką Juozapo paveikslą. Ir būtent todėl jis yra tas, kuris savo pavyzdžiu moko, kaip kiekvienas iš mūsų turėtų išgyventi krikščionišką tikėjimą. Pasak popiežiaus, Juozapas yra paprastas žmogus, kurio šventumas yra tame, kaip jis išgyveno ar sprendė savo gyvenimo aplinkybes, gražias ir blogas.
„Įvykių kontekstas, kuriame gimė Jėzus, buvo sunkus, kupinas kliūčių, problemų, persekiojimų, tamsos. Rengdamas savo Sūnaus gimimą pasaulyje, Dievas pasirūpino, kad šalia būtų Marija ir Juozapas. Jei Marija yra ta, kuri davė pasauliui Kūnu tapusį Žodį, tai Juozapas yra tas, kuris jį gynė, saugojo, maitino ir augino“, – sakė Šventasis Tėvas. Juozapas yra žmogus, kuris moka prisiimti atsakomybę, taip pat sunkiomis aplinkybėmis. Jo šventumas susideda iš dviejų savybių – dvasingumo ir konkretumo – dermės.
Juozapas pasižymi ryškiu dvasingumu, kaip rodo Evangelijos pasakojimai apie jo sapnus, apie jo širdies sugebėjimą įsiklausyti į jai kalbantį Dievą. „Tik tas, kuris meldžiasi, kuris gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą, gali gebėti atskirti Dievo balsą tarp daugybės mus supančių balsų“, – sakė popiežius. Anot jo, greta to matome konkretumo savybę – susidūręs su problemomis, sunkumais ar kliūtimis Juozapas jas sprendžia labai praktiškai, neužima aukos pozicijos, bet reaguoja, veikia ir, pasitikėdamas Dievu, ieško kūrybingų sprendimų.
„Juozapo pagalba skirta ne tik man“
„Niekada neslėpiau bendrumo jausmo, kurį jaučiu šv. Juozapo atžvilgiu. Manau, kad tai kyla iš mano vaikystės, iš mano formacijos. Visada jaučiau ypatingą pamaldumą šv. Juozapui“, – sakė Pranciškus.
Anot jo, aplinkybė, kad savo, kaip apaštalo Petro įpėdinio tarnystę, jis galėjo pradėti kovo 19 dieną, per šv. Juozapo šventę, jam yra dangaus parodytas subtilus ženklas. „Manau, kad šventasis Juozapas kažkokiu būdu norėjo man pasakyti, kad jis ir toliau man padės, bus arti manęs, ir toliau galėsiu galvoti apie jį kaip apie draugą, į kurį galiu kreiptis, kuriam galiu patikėti save, kurį galiu prašyti užtarti ir melstis už mane“, – sakė popiežius ir pridūrė: „Tačiau šis santykis, kurį suteikia šventųjų bendrystė, tikrai nėra skirtas tik man, manau, kad jis gali būti naudingas daugeliui. Todėl tikiuosi, kad šv. Juozapui skirti metai paskatino daugelį krikščionių savo širdyse iš naujo atrasti didelę šventųjų bendrystės vertę. Tai ne abstrakti, bet konkreti bendrystė, išreiškiama konkrečiu santykiu ir turinti konkrečių pasekmių.“
Anot Šventojo Tėvo, jis norėjo padrąsinti bendrystės su šv. Juozapu ieškoti dabartiniu sunkiu ir sudėtingu koronaviruso pandemijos metu, kai tiek daug žmonių ir šeimų kamuoja mirties ir neaiškios, nesaugios ateities baimė. „Pagalvojau, kad būtent tokiu sunkiu metu mums reikia žmogaus, kuris galėtų mus padrąsinti, padėti, įkvėpti, kad suprastume, kaip teisingai įveikti šias tamsos akimirkas. Juozapas yra šviesus liudytojas tamsiais laikais. Todėl buvo teisinga šiuo metu daug apie jį kalbėti, kad jis padėtų mums atrasti kelią“, – sakė popiežius.
Juozapo, Bažnyčios, tikinčiųjų tėvystė
Interviu popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė ir išryškino sąsajas, tęstinumą tarp įvairių tėvystės lygių: šv. Juozapo ir krikščioniškų šeimų, Dievo ir Bažnyčios. Kaip minėta, Juozapo kelias į šventumą buvo būti geru tėvu tose situacijose, su kuriomis susidūrė, tikėjimo perspektyvoje. Tai galioja ir tikinčiųjų šeimoms.
„Galėtume pasakyti, kad šiandieniniai vaikai, kurie rytoj taps tėvais, turėtų apsvarstyti, kokius tėvus jie turėjo ir kokiais tėvais jie nori tapti. Jie neturėtų leisti, kad jų tėviškas vaidmuo būtų atsitiktinumas ar tiesiog ankstesnės patirties pasekmė, bet turėtų sąmoningai nuspręsti, kaip ką nors mylėti, kaip už ką nors prisiimti atsakomybę“, – sakė popiežius. Anot jo, nei vienas negimėme tėvais, bet visi gimėme vaikais – buvome kažkam patikėti, kažkieno užauginti, mums buvo padaryta gera ar bloga įtaka. Šį tėvystės-vaikystės santykį svarbu apmąstyti, pripažinti jo vertę ir svarbą, kad, kai patys būsime tėvais, sugebėtume nekartoti klaidų, bet branginti tai, ką patyrėme gražaus. Viena iš Juozapo tėvystės ir meilės pamokų – sugebėjimas suteikti laisvę ir netapti kliūtimi.
Meilė moka pasitraukti į šalį
„Viena gražiausių meilės, ir ne tik tėvystėje, savybių yra būtent laisvė. Meilė visada kuria laisvę, meilė niekada neturi tapti kalėjimu, savinimusi. Juozapas parodo mokąs rūpintis Jėzumi niekada jo neužvaldydamas, nenorėdamas juo manipuliuoti ir atitraukti nuo jo misijos. Manau, kad tai labai svarbus mūsų gebėjimo mylėti ir atsitraukti rodiklis. Geras tėvas yra toks, kuris moka reikiamu metu pasitraukti, kad vaikas galėtų atskleisti savo grožį, unikalumą, pasirinkimus ir pašaukimą“, – sakė Šventasis Tėvas. Pasak jo, kiekviename gerame santykyje būtina atsisakyti noro primesti įvaizdį, lūkesčius, nuolatos ir visiškai užpildyti sceną pačiu savimi. Jėzaus pašaukimas ir misija galėjo suspindėti ir todėl, kad jai padėjo nuolanki ir išmintinga Juozapo tėviška meilė.
„Remdamiesi Juozapo pavyzdžiu, turime savęs paklausti, ar mokame žengti žingsnį atgal, kad leistume kitam, ypač tam, kuris mums patikėtas, visada rasti mumyse atskaitos tašką ir niekada nerasti kliūties“, – sakė popiežius.
Bažnyčia yra ne tik motiniška, bet ir tėviška
Pasak jo, šio matmens reikia visame Bažnyčios gyvenime. Bažnyčią vadiname motina ir tai tikrai nėra klaidinga. Savo mokyme, priminė Pranciškus, jis stengėsi labai pabrėžti Bažnyčios motinystę per gailestingumą, per meilę, kuri gimdo, atgaivina, atleidžia, sutaiko, leidžia atsistoti ant kojų ir vėl pradėti iš naujo. Kristaus Bažnyčia negali tokia nebūti. Bet tuo pat metu ji turi būti tėviška minėta prasme – sugebanti vaikams suteikti galimybę naudotis savo laisve, rinktis, priimti didelius ir svarbius sprendimus, prisiimti atsakomybę. Tokia tėvystė skiriasi nuo vyresnybę ir pavaldumą pabrėžiančio paternalizmo. Tokią tėvystę, palaipsniui ir iš konkrečios patirties išmokstamą dvasinį vedimą, kurio nereikia painioti su psichologine terapija, Bažnyčioje gali praktikuoti, priminė popiežius, visi, sukaupę pakankamai patirties: kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kiekvienas tikintysis arba tikinčioji. (RK / Vatican News)
