Šv. Juozapas – Bažnyčios globėjas. Ką tai reiškia?
Ką gi reiškia, kad šv. Juozapas yra Bažnyčios globėjas? Ir šiuo atveju, sakė Pranciškus, Evangelijos mums suteikia teisingiausią skaitymo raktą. Ne vieną kartą, kai Evangelijose kalbama apie Juozapą, pasakojimas užbaigiamas žodžiais, kad jis pasiima kūdikį ir jo motiną ir daro tai, ką jam Dievas liepia (plg. Mt 1, 24; 2, 14. 21). Taigi Juozapas saugo Jėzų ir Mariją. Jis yra jų globėjas.
Jėzus, Marija ir Juozapas tam tikra prasme yra pirmapradis Bažnyčios branduolys, sakė popiežius. Ir mes „turime visada savęs klausti, ar iš visų jėgų saugome Jėzų ir Mariją, kurie slėpiningu būdu yra patikėti mūsų atsakomybei, mūsų rūpinimuisi, mūsų globai“ (Patris corde, 5). Pasak Pranciškaus, tai labai svarbi nuoroda, koks yra mūsų krikščioniškasis pašaukimas: esame pašaukti saugoti. Saugoti gyvybę, saugoti žmogaus vystymąsi, saugoti žmogaus protą, saugoti žmogaus širdį, saugoti žmogaus darbą. Krikščionis yra kaip šventasis Juozapas, jo pašaukimas – saugoti. Būti krikščioniu – tai ne tik priimti ir išpažinti tikėjimą, bet ir saugoti gyvenimą, savo gyvenimą, kitų gyvenimą, Bažnyčios gyvenimą.
„Aukščiausiojo Sūnus atėjo į pasaulį būdamas labai silpnas. Jis norėjo būti ginamas, saugomas, globojamas. Dievas pasitikėjo Juozapu, kaip ir Marija, kuri jame rado sutuoktinį, ją mylintį ir gerbiantį bei visada besirūpinantį ja ir kūdikiu. „Šia prasme šventasis Juozapas negali nebūti Bažnyčios Globėju, nes Bažnyčia yra Kristaus Kūno tąsa istorijoje, o tuo pat metu Bažnyčios motinystėje glūdi Marijos motinystė. Juozapas, globodamas Bažnyčią, ir toliau globoja kūdikį ir jo motiną. Taip pat mes, mylėdami Bažnyčią, nepaliaujamai mylime kūdikį ir jo motiną.“ (ibid.)
Šis Kūdikis sakys: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). „Todėl kiekvienas alkanas ir ištroškęs žmogus, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas žmogus, kuris neturi kuo apsirengti, kiekvienas ligonis, kiekvienas kalinys yra tas kūdikis, kuriuo rūpinasi Juozapas. Štai kodėl jo, kaip ypatingo globėjo, šaukiasi vargstantieji, ištremtieji, kenčiantieji ir mirštantieji. Ir mes turime mokytis iš Juozapo būti globėjais, turime iš jo mokytis mylėti kūdikį ir jo motiną; mylėti sakramentus ir Dievo tautą; mylėti vargšus ir tikinčiųjų bendruomenę, kuriai priklausome.“
„Gyvename laikais, kai įprasta kritikuoti Bažnyčią, kalbėti apie jos nenuoseklumą, jos nuodėmes, kurios iš tikrųjų yra mūsų nenuoseklumas ir mūsų nuodėmės, nes Bažnyčia visada buvo nusidėjėlių tauta, kurią gelbsti Dievo gailestingumas“, – sakė Pranciškus ir pasiūlė, kad kiekvienas paklaustume savęs, ar širdyje mylime Bažnyčią. Iš tiesų tik meilė leidžia mums visiškai nešališkai sakyti tiesą, neneigti to, kas yra bloga, bet taip pat pripažinti visą joje glūdintį gėrį ir šventumą, pradedant Jėzumi ir Marija.“
„Turime mylėti Bažnyčią, saugoti Bažnyčią ir keliauti kartu su Bažnyčia“, – kalbėjo Pranciškus. „Tačiau kartu turime suprasti, kad Bažnyčia nėra tik ta maža grupelė, kuri yra susibūrusi aplink kunigą ir kuriai kunigas įsakinėja. Bažnyčia – tai mes visi, keliaujantys kartu. Dėl to turime nuolatos saugoti vienas kitą. Klauskime savęs: kai susiduriu su kuo nors, kas man nepatinka, ar stengiuosi jam padėti, ar iš karto jį pasmerkiu, išplūstu, užsipuolu? Turime sergėti vieni kitus, visada sergėti!“
Popiežius prašė šauktis šventojo Juozapo užtarimo sunkiausiais savo asmeninio ir savo bendruomenių gyvenimo momentais. „Kai mūsų klaidos tampa papiktinimu, prašykime šventąjį Juozapą drąsos sakyti tiesą, prašyti atleidimo ir nuolankiai pradėti iš naujo. Ten, kur persekiojimai trukdo skelbti Evangeliją, prašykime šventąjį Juozapą stiprybės ir kantrybės ištverti. Ten, kur trūksta išteklių ir dėl to kenčiame skurdą, ypač kai esame pašaukti tarnauti paskutiniesiems, beginkliams, našlaičiams, ligoniams, visuomenės atstumtiesiems, melskime šventąjį Juozapą, kad jis būtų mūsų globėjas. Kiek daug šventųjų kreipėsi į jį! Kiek daug žmonių Bažnyčios istorijoje rado jame užtarėją, globėją ir tėvą!“
Baigdamas katechezę popiežius paprašė bendrosios audiencijos dalyvių sukalbėti maldą, kuria užbaigiamas laiškas „Patris corde“:
„Sveikiname tave, Atpirkėjo Globėjau, Mergelės Marijos Sužadėtini. Dievas tau patikėjo savo Sūnų; Marija tavimi pasitikėjo; šalia tavęs Kristus išaugo vyru. O palaimintasis Juozapai, ir mums parodyk savo tėviškumą, vesk mus gyvenimo keliu. Išmelsk gailestingumo ir drąsos malonę, gink mus nuo visokio blogio. Amen.“
