Trečiadienio katechezė: nenustatykime ribų Dievo meilei
Evangelijoje pagal Luką Zachiejus mums pristatomas kaip žmogus, kuris atrodo beviltiškai pasiklydęs. Galbūt ir mes kartais taip jaučiamės – beviltiškai. Antra vertus, Zachiejus atskleidė, kad Viešpats jau ieškojo jo.
Jėzus atvyko į Jerichą, į miestą, esantį žemiau jūros lygio, simbolizuojantį požeminį pasaulį, į kurį Jėzus nori nusileisti ieškoti tų, kurie jaučiasi pasiklydę. Prisikėlęs Viešpats ir toliau leidžiasi į šiandienos požemius, į karo vietas, į nekaltųjų skausmą, į motinų, matančių mirštančius savo vaikus, širdis, į vargšų alkį.
Zachiejus yra pasiklydęs, galbūt jis padarė klaidingus pasirinkimus, galbūt pats gyvenimas jį įstūmė į situacijas, iš kurių jam buvo sunku išsivaduoti. Lukas paryškina šio žmogaus savybes: jis ne tik muitininkas, iš savo bendrapiliečių rinkęs mokesčius romėnų įsibrovėliams, bet netgi muitininkų viršininkas, tarsi norėdamas pasakyti, kad jo nuodėmės yra dar didesnės.
Lukas priduria, kad Zachiejus yra turtingas, taip leisdamas suprasti, kad jis praturtėjo kitų sąskaita, piktnaudžiaudamas savo padėtimi. Bet visa tai lemia, kad Zachiejus tikriausiai jaučiasi atstumtas, visų niekinamas.
Sužinojęs, kad Jėzus eina per miestą, Zachiejus pajunta troškimą jį pamatyti. Jis nedrįsta įsivaizduoti susitikimo akis į akį, tik nori pažvelgti iš tolo. Bet, kaip žinia, mūsų troškimai dažnai susiduria su kliūtimis, neleidžiančiomis jiems išsipildyti. Zachiejaus atveju tai žemas ūgis, neleidęs jam pamatyti Jėzaus minios viduryje.
Tokia yra mūsų tikrovė. Turime ribas, kurių turime paisyti. O kartais sunku ir dėl kitų, kurie nelinkę padėti. Minia neleidžia Zachiejui pamatyti Jėzaus, galbūt tokiu būdu atsilygindama Zachiejui už jo darbus.
Bet kai stipriai kažko trokšti, nepasiduodi, atrandi išeitį. Tačiau tam reikia drąsos ir įveikti gėdą, reikia šiek tiek vaiko paprastumo bei savo įvaizdžio nepaisymo. Zachiejus, tarsi vaikas, lipa į medį. Tai turėjo būti gera stebėjimo vieta, leidžianti viską matyti pačiam esant nepastebimam, pasislėpusiam už šakų.
Bet, kaip visada, su Viešpačiu atsitinka netikėti dalykai: Jėzus, kai priartėja prie medžio, pažvelgia aukštyn. Zachiejaus slėptuvė aptikta ir dabar jis turbūt laukia viešo išpeikimo, kaip ir žmonės aplinkui. Bet Jėzus pasielgia kitaip. „Šiandien turiu apsilankyti tavo namuose“, – sako jis medyje tupinčiam muitininkui, ragindamas jį nusileisti. Dievas negali praeiti pro šalį ir neieškoti prapuolusių.
Lukas pabrėžia Zachiejaus džiaugsmą, kuris užplūdo jo širdį. Tai džiaugsmas žmogaus, kuris jaučiasi pamatytas, atpažintas ir, ypač, gavęs atleidimą. Jėzaus žvilgsnis kupinas ne smerkimo, bet gailestingumo. O tokį gailestingumą mums kartais sunku priimti, ypač kai Dievas atleidžia tiems, kurie, mūsų nuomone, to nenusipelnė. Mes murmame, nes norėtume Dievo meilei nustatyti ribas.
Kitoje Evangelijos scenoje, jau Zachiejaus namuose, šis, išgirdęs Jėzaus atleidimo žodžius, atsistoja, tarsi pakiltų iš apmirimo būklės. Jis atsistoja tam, kad paskelbtų įsipareigojimą: keturgubai atlyginti tam, ką nuskriaudė. Tačiau tai nėra kaina, kurią reikia sumokėti už Dievo atleidimą, duodamą veltui, bet troškimas mėgdžioti tą, kurio meilę pajautė.
Zachiejus prisiima įsipareigojimą, kurio neprivalėjo prisiimti, tačiau pasiryžta jį įgyvendinti, tai yra jo būdas mylėti. Tą jis padaro išpildydamas romėnų teisės nuostatas dėl vagystės ir rabiniškosios teisės nuostatas apie atgailą. Zachiejus yra ne tik spontaniškų troškimų žmogus, bet ir tas, kuris žino, kokių konkrečių veiksmų imtis. Jo pažadas yra ne abstraktus, bet remiasi jo paties istorija: jis pažvelgė į savo gyvenimą ir nustatė tašką, nuo kurio reikia pradėti pokyčius.
„Brangūs broliai ir seserys, mokykimės iš Zachiejaus neprarasti vilties net tada, kai jaučiamės nustumti į šalį ar nepajėgūs keistis. Puoselėkime troškimą matyti Jėzų ir, svarbiausia, leiskimės surandami Dievo gailestingumo, kuris visada mūsų ieško, kad ir kur būtume nuklydę“, – taginama popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezėje. (RK / Vatican News)
