Popiežiaus žinia Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga

Brangieji!

92 psalmės eilutė „senatvėje jie neša vaisių“ (15 eil.) yra gera žinia, tikra evangelija, kurią galime skelbti pasauliui antrosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga. Tai prieštarauja tam, ką pasaulis mano apie šį gyvenimo amžių; taip pat nesutinka su rezignacijos nuostata tarp kai kurių iš mūsų, vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių be vilties ir nieko nebesitikinčių iš ateities.

Daugeliui senatvė kelia baimę. Jie tai suvokia kaip tam tikrą ligą, su kuria geriau vengti bet kokio kontakto: seni žmonės mums nerūpi – mano jie, – ir jiems derėtų gyventi atokiau, galbūt kartu, įstaigose, kurios jais rūpintųsi ir apsaugotų mus nuo jų problemų. Tai „atmetimo kultūra“: mentalitetas, siūlantis mums silpnesniųjų atžvilgiu jaustis kitokiais, nepažeistais jų trapumo, taip pat leidžiantis įsivaizduoti, kad „mes“ ir „jie“ einame atskirais keliais. Tačiau iš tikrųjų ilgas gyvenimas, kaip moko Šventasis Raštas, yra palaiminimas, o seni žmonės nėra atstumtieji, nuo kurių reikia atsiriboti, bet gyvi Dievo, dovanojančio gyvenimo apstumą, palankumo ženklai. Palaiminti namai, kur rūpinamasi senu žmogumi! Palaiminta šeima, kuri gerbia savo senelius!

Senatvė iš tiesų yra laikotarpis, kurį nelengva suprasti net ir mums, kurie jį jau išgyvename. Nors ji ateina po ilgos kelionės, mūsų niekas jai neparuošė, atrodo, kad ji mus užklupo netikėtai. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės daug lėšų skiria šiam gyvenimo etapui, tačiau nepadeda jo įprasminti: jos siūlo pagalbos planus, bet ne gyvenimo viziją [1]. Dėl to sunku žvelgti į ateitį ir suvokti siektiną perspektyvą. Viena vertus, esame gundomi nuvyti senatvę slėpdami raukšles ir apsimesdami, kad vis dar esame jauni; kita vertus, atrodo, kad viskas, ką galime padaryti, tai gyventi nusivylę, susitaikę su mintimi, jog nebegalėsime „nešti vaisių“.

Pasibaigus darbinei veiklai ir kai vaikai tampa savarankiški, išnyksta motyvai, anksčiau skatinę skirti tiems dalykams daug energijos. Supratimas, kad mūsų jėgos silpsta, arba prasidėjusi liga gali pakirsti mūsų saugios tikrovės pagrindus. Atrodo, pasaulis su savo greitu tempu, nuo kurio mums sunku neatsilikti, nepalieka jokių alternatyvų ir lenkia mus susitaikyti su mintimi, kad esame nebereikalingi. Todėl psalmės malda kyla į dangų: „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“ (71, 9). 

Tačiau toje pačioje psalmėje, kurioje minimi Viešpaties buvimo ženklai įvairiais gyvenimo laikotarpiais, kviečiama ir toliau viltis: atėjus senatvei ir pasirodžius žiliems plaukams, Jis vis tiek dovanos mums gyvybę ir neleis, kad mus įveiktų blogis. Pasitikėdami Juo, rasime jėgų dar labiau šlovinti (plg. 14–20 eil.) ir suvoksime, kad senatvė nėra tik natūralus kūno nykimas ar neišvengiamas laiko bėgimas, bet ir ilgo gyvenimo dovana. Senti nėra pasmerkimas, tai palaiminimas!

Todėl turime budriai stebėti save ir mokytis aktyvaus senatvės išgyvenimo, taip pat ir dvasiniu požiūriu, puoselėti savo vidinį gyvenimą uoliai skaitydami Dievo žodį, kasdien melsdamiesi, reguliariai priimdami sakramentus ir dalyvaudami liturgijoje. Mums reikia puoselėti ryšį su Dievu, o drauge ir santykius su kitais žmonėmis: pirmiausia su šeima, vaikais, anūkais, kuriems turėtume dovanoti savo meilę ir rūpestį, taip pat su vargšais ir kenčiančiais žmonėmis, būdami jiems artimi konkrečia pagalba ir malda. Visa tai padės mums nesijausti vien pasaulio teatro žiūrovais, neapsiriboti „dairymusi nuo balkono“ ar stovėjimu prie lango. Jei vietoj to sieksime didesnio jautrumo, kad įžvelgtume Viešpaties akivaizdą [2], būsime kaip „vešlus alyvmedis, augantis Dievo namuose" (plg. Ps 52, 10), galėsime tapti palaiminimu tiems, kurie gyvena šalia mūsų.

Senatvė nėra bergždžias laikas, kai nustojama irtis pirmyn, bet metas, kai vis dar galime duoti vaisių: mūsų laukia nauja misija, kviečianti žvelgti į ateitį. „Mes, seni ir pagyvenę žmonės, galime itin jautriai pastebėti žmogiškumą puoselėjančias apraiškas, atidumą, mintis bei jausmus, ir tai turėtų vėl tapti daugelio pašaukimu. Tai bus vyresniųjų pasirinkta meilės nuostata naujųjų kartų atžvilgiu“ [3]. Tai mūsų indėlis į švelnumo revoliuciją [4], dvasinę ir neginkluotą revoliuciją, kurios veikėjais kviečiu tapti jus, brangūs seneliai ir pagyvenę žmonės.

Pasaulis išgyvena didelių išbandymų metą, kurį iš pradžių paženklino netikėta ir įnirtinga pandemijos audra, o paskui karas, pažeidžiantis taiką ir vystymąsi pasauliniu mastu. Neatsitiktinai karas į Europą sugrįžo tuo metu, kai nueina karta, jį patyrusi praėjusiame amžiuje. Dėl šių didelių krizių kyla pavojus, kad tapsime nejautrūs kitoms „epidemijoms“ ir kitoms plačiai paplitusioms smurto formoms, keliančioms grėsmę žmonijos šeimai ir mūsų bendriems namams.

Viso to akivaizdoje mums reikia gilaus pokyčio, atsivertimo, kuris demilitarizuotų širdis ir leistų kiekvienam atpažinti kitame brolį. O mums, seneliams ir pagyvenusiems žmonėms, tenka didžiulė atsakomybė: išmokyti šių laikų moteris ir vyrus žvelgti į kitus taip pat supratingai ir švelniai, kaip mes žvelgiame į savo anūkus. Rūpindamiesi kitais mes išlavinome savo žmoniškumą ir šiandien galime būti taikaus gyvenimo būdo, jautraus silpniesiems, mokytojai. Gal kas nors supainios tai su silpnumu ar rezignacija, tačiau būtent romieji, o ne agresyvieji ar išnaudotojai paveldės žemę (plg. Mt 5, 5).

Vienas iš vaisių, kuriuos esame pašaukti nešti, yra saugoti pasaulį. „Visi sėdėjome savo seneliams ant kelių, buvome jų glėbyje“ [5], tačiau šiandien atėjo metas, kad ant savo kelių – konkrečiai padėdami ar tik melsdamiesi – kartu su savo anūkais priimtume ir daugybę kitų išgąsdintų anūkų, kurių dar nepažįstame, kurie galbūt bėga nuo karo ar kenčia dėl jo. Kaip šventasis Juozapas, švelnus ir rūpestingas tėvas, laikykime savo širdyse Ukrainos, Afganistano, Pietų Sudano mažutėlius...

Daugelis iš mūsų išmintingai ir nuolankiai suvokė, ko reikia pasauliui: negalime  išsigelbėti patys vieni, laimė yra duona, kurią valgome kartu. Liudykime tai tiems, kurie save apgaudinėja manydami, kad asmeninį pasitenkinimą ir sėkmę ras konfliktuodami. Kiekvienas, net ir silpniausias, gali tai paliudyti: jau tai, kad leidžiamės būti kitų prižiūrimi – o priežiūrą dažnai atlieka žmonės iš kitų šalių, – yra būdas pasakyti, jog gyventi kartu ne tik įmanoma, bet ir būtina.

Mielos močiutės ir mieli seneliai, mieli pagyvenusieji, moterys ir vyrai, šiame mūsų pasaulyje esame kviečiami kurti švelnumo revoliuciją! Tai darykime mokydamiesi vis geriau naudotis brangiausia mūsų turima ir mūsų amžiui tinkamiausia priemone – malda. „Ir mes tapkime šiek tiek maldos poetais: skonėkimės ieškodami savų žodžių, savinkimės tuos, kurių mus moko Dievo žodis“ [6]. Mūsų pasitikėjimo kupinas maldos prašymas gali daug nuveikti: jis gali lydėti kenčiančiųjų skausmo šauksmą ir padėti pakeisti širdis. Galime būti „nuolatinis didžiulės dvasinės šventovės „choras“, kur maldavimai ir šlovės giesmės palaiko bendruomenę, besidarbuojančią ir kovojančią gyvenimo lauke“ [7].

Todėl Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena yra proga dar kartą su džiaugsmu pasakyti: Bažnyčia nori švęsti drauge su tais, kuriuos Viešpats, kaip sakoma Biblijoje, „pasotina gyvenimu“. Švęskime kartu! Kviečiu jus pranešti apie šią dieną savo parapijose ir bendruomenėse; aplankyti pačius vienišiausius pagyvenusius žmones jų namuose ar prieglaudose, kur jie gyvena. Padarykime tai, kad nė vienas šią dieną nesijaustų vienišas. Tiems, kurie nebesitiki nieko gero iš ateities, dienų perspektyvą gali pakeisti mintis apie laukiamą žmogų; o iš pirmojo susitikimo gali užsimegzti nauja draugystė. Lankyti vienišus pagyvenusius žmones yra gailestingumo darbas mūsų laikais!

Prašykime Mergelę Mariją, Švelnumo Motiną, kad visi taptume švelnumo revoliucijos kūrėjais ir drauge išvaduotume pasaulį iš vienatvės šešėlio ir karo demono.

Tepasiekia visus jus ir jūsų artimuosius mano palaiminimas ir mano meilingo artumo užtikrinimas. O jus prašau nepamiršti melstis už mane!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, gegužės 3 d., Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventė

Pranciškus

[1] Katechezė apie senatvę (1). Laiko malonė ir amžiaus tarpsnių sandora (2022 m. vasario 23 d. ).
[2] Katechezė apie senatvę (5). Ištikimybė laukiant Dievo aplankymo dėl būsimosios kartos (2022 m. kovo 30 d.).
[3] Katechezė apie senatvę (3). Senatvės ištekliai skirti nerūpestingai jaunystei (2022 m. kovo 16 d.).
[4] Katechezė apie šventąjį Juozapą. Šventasis Juozapas, švelnumo tėvas (2022 m. sausio 19 d.).
[5] Mišių homilija pirmosios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga (2021 m. liepos 25 d.).
[6] Katechezė apie šeimą (7). Seneliai (2015 m. kovo 11 d.).
[7] Ten pat.