Popiežius: istorija nulėmė ukrainiečių heroizmą
Prieš beveik mėnesį vykusiame susitikime dalyvavo Vokietijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje Jėzaus draugijos leidžiamų periodinių leidinių redaktoriai. Panašūs privatūs popiežiaus susitikimai su jėzuitais vyksta per kiekvieną apaštališkąją kelionę. Nors susitikimai būna privatūs, vėliau apie jų eigą ir turinį išsamiai praneša Italijos jėzuitų dvisavaitinis leidinys „La Civiltà Cattolica“.
Gegužės 19 d. susitikimas truko ilgiau nei valandą, jo metu kalbėta apie Bažnyčios gyvenimą, Sinodo kelią, jėzuitų leidžiamų žurnalų misiją, tačiau daugiausia dėmesio skirta Ukrainoje vykstančiam karui. Skelbiame pokalbio ištraukos vertimą.
Karas, kurį matome Ukrainoje – tai agresijos karas. Mes apie tai rašome savo leidiniuose. Ką galėtume mums patarti dabartinėje situacijoje? Kaip galime prisidėti prie taikios ateities kūrimo?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime atsisakyti įprastos „raudonkepuraitės“ schemos: raudonkepuraitė buvo gera, o vilkas – blogas. Čia nėra metafizinių gerųjų ir blogųjų, abstrakčiai kalbant. Atsiranda kažkas pasaulinio, kažkas, ko elementai yra labai susipynę. Likus porai mėnesių iki karo pradžios, sutikau vieną valstybės vadovą, išmintingą žmogų, kuris kalba labai nedaug, iš tiesų labai išmintingą. Po pokalbio apie dalykus, kurie jam buvo svarbūs, jis man pridūrė, kad jam labai neramu dėl to, kaip elgiasi NATO. Paklausiau jo, kodėl, o jis atsakė: „Jie loja prie Rusijos durų. Nesupranta, kad rusai yra imperialistai ir neleis jokiai užsienio jėgai prie jų priartėti“. Jis pridūrė: „Situacija gali privesti prie karo“. Tokia buvo jo nuomonė. Vasario 24 d. prasidėjo karas. Šis valstybės vadovas sugebėjo įžvelgti to, kas vyko, ženklus.
Matome su kokiu žiaurumu šį karą vykdo rusų pasitelkti kariai, dažniausia samdiniai. Rusai iš tikrųjų mieliau siunčia čečėnus, sirus, samdinius. Tačiau mums kyla pavojus matyti tik baisumus, o nematyti visos dramos, kuri vyksta už šio karo, kuris galbūt kažkiek buvo išprovokuotas ar kuriam nebuvo užkirstas kelias. Matau siekį išbandyti ginklus ir jais prekiauti. Tai labai liūdna, bet būtent tai ir vyksta.
Čia kas nors galėtų man pasakyti: bet juk tu esi už Putiną! Ne, nesu. Taip sakyti būtų supaprastinta ir neteisinga. Aš paprasčiausiai nepritariu tam, kad sudėtingi dalykai būtų susiaurinti iki skirstymo į gerus ir blogus, nesigilinant į šaknis ir interesus, kurie yra labai sudėtingi. Matydami tiek daug žiaurumo, Rusijos karių žiaurumą, neturime pamiršti problemų ir mėginti jas spręsti.
Tiesa ir tai, kad rusai manė, jog viską užbaigs per savaitę. Tačiau jie neteisingai apskaičiavo. Jie susidūrė su drąsiais žmonėmis, su tauta, kuri stengiasi išgyventi ir kuri turi ilgą kovų istoriją.
Taip pat turiu pridurti, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, mes matome, nes tai yra arti mūsų ir labiau užgauna mūsų jautrumą. Tačiau yra ir kitų tolimų šalių – prisiminkime Afrikos regionus, šiaurinę Nigeriją, šiaurinį Kongą, kur tebevyksta niekam nerūpintys karai.
[…]
Ukraina yra daug nukentėjusi nuo vergijos ir karų. Tai turtinga šalis, kurią nuo seno draskė ir pjaustė į gabalus pavergėjai ir išnaudotojai. Tarsi pati istorija nulėmė, kad Ukraina būtų didvyriška šalis. Ir šis jos heroizmas jaudina mūsų širdis. Heroizmas, kurį lydi švelnumas. Iš tiesų, kai pasidavė į nelaisvę pirmi jauni rusų kariai (samdinių jie atsiuntė vėliau), išsiųsti atlikti, kaip jie sakė, „specialiosios operacijos“, nežinodami, kad eina į karą, jais ėmė rūpintis ukrainietės moterys. Koks didis žmogiškumas, kiek daug švelnumo! Drąsios moterys. Drąsūs žmonės. Tai tauta, kuri nebijo kovoti. Darbštūs ir kartu savo šalimi besididžiuojantys žmonės. Tokia yra ukrainiečių tapatybė. Iš tiesų jaudina matyti tokį didvyriškumą. Labai noriu pabrėžti šį dalyką: Ukrainos žmonių didvyriškumą. Tai, ką šiandien matome, yra pasaulinis karas, pasauliniai interesai, prekyba ginklais ir geopolitinis pasisavinimas, kuris didvyriškus žmones paverčia kankiniais.
(Vatican News)
